Praėjusiais metais Kauno valstybinio muzikinio teatro scenoje debiutavęs kompozitoriaus F. Wildhorno miuziklas „Karmen“ sugrįžta ir naujajame sezone – kviesdamas žiūrovus išgyventi užburiančią, legendinę aistringos meilės istoriją.
Meilės istorija – šiame kūrinyje fatališka ir daugiasluoksnė, kaip ir pagrindinė jos veikėja, visų vyrų akis ir širdis pavergianti čigonė Karmen (Gabrielė Bielskytė). Netikėtai pasirodžiusi mieste su cirko trupe ji sudrumsčia ne tik jo gyvenimą, bet ir kareivio Chosė (Raimondo Baranausko), susižadėjusio su mero dukra Katarina (Marija Arutiunova), ramybę. Nors iš pradžių jis, vykdydamas įsakymą, sulaiko Karmen kaip nusikaltėlę, netrukus moteris, „kurios niekas nepažįsta“ ir „kuri niekam nepriklauso“, pavergia jo širdį. Chosė ima vis labiau tolti nuo Katarinos ir įsitraukęs į pražūtingą aistros ir meilės sukūrį, apkaltinamas žmogžudyste, kurios nepadarė. Už tai jam gręsia griežčiausia bausmė – kalėjimas arba mirtis.
Ir nors pirmoje istorijos dalyje būtent Karmen galima laikyti pagrindine kaltininke, sugriovusią sužadėtinių laimę, visgi tikrasis tamsos ir klastos kupinas įsikūnijimas, besisvaidantis mirtinais peiliais, vyras, kuriam vientintelė priklauso Karmen – čigonas Garsija (Jeronimas Milius) pasirodo būtent antrojoje šio pasakojimo dalyje. Tad meilės trikampis tampa dar labiau komplikuotas, nes Garsija neapakenčia nieko, kas stoja jam skersai kelio, sunaikindamas ne tik savo priešus ir konkurentus, bet ir jo mylimus žmones – t. y. kėsindamasi ne tik į Chosė, bet ir Katariną su Karmen.
Kaip baigsis Chosė ir Karmen meilės istorija? Ar jis susigrąžins prarastą gerą vardą? Ar vyras sugrįš pas Katariną? Ar Garsija įvykdys savo keršto planą? Galbūt Karmen pasiaukos, norėdama išgelbėti Chosė? Visa tai galėsite sužinoti apsilankę Kauno muzikiniame teatre, režisierius Kęstutis Jakštas šį kūrinį prikelia nauja forma – miuziklas „Karmen“ tampa spalvinga meilės, aistros, flamenko, magijos ir cirko fiesta.
Fatališki, demoniški ir angeliški įvaizdžiai bei užburiantis flamenko
„Karmen“ ištakos siekia dar XIX a., kuomet rašytojas Prosperas Mérimée (1845) sukūrė novelę, kurią visame pasaulyje vėliau išgarsino kompozitorius Georgo Bize opera. Tai – viena dažniausiai statomų operų pasaulyje, beje, 2005 m. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre režisieriaus Ginto Žilio taip pat pristatyta žiūrovams. Tačiau sugrįžkime prie „Karmen“ miuziklo – kuo išsiskiria šis režisieriaus K. Jakšto pastatymas? Kokios spalvingos, ispaniška dvasia dvelkiančios fiestos detalės gali sužavėti ir įstrigti žiūrovo atmintyje, net ir išėjus pro teatro duris, o kokie spektaklio sprendimai vis dėlto gali priversti jį šiek tiek suabejoti?
Pirma, įtaigiai savo pagrindinių veikėjų charakterius įkūnijantys aktoriai – Karmen (Gabrielė Bielskytė), kareivis Chosė (Raimondas Baranauskas), miesto mero dukra Katarina (Marija Arutiunova), Garsija (Jeronimas Milius). Nors iš pradžių veikėjus lengva susiskirstyti į „geriečius“ ir „blogiečius“ (Chosė ir Katarina, Karmen ir Garsija). Tačiau spektaklio dramaturginei linijai besivystant, Karmen ir Chosė portretai atsiskleidžia įvairesnėmis spalvomis. Todėl vienareikšmiškai pasakyti, kas šioje istorijoje yra nuodėmingasis, o kas nekaltas, arba – kas nusikaltėlis, o kas auka, tampa sudėtinga. Tiesa, per spektaklio pertrauką koridoriuose netyčiomis teko išgirsti įvairių atsiliepimų: nuo pokalbio telefonu – „žinok, koks fainas, naujas spektaklis!”, iki – “ji stipri, kaip aktorė, puikiai šoka, tačiau balso jai trūsta“. Kur slypi tiesa? Susidarykite įspūdį patys, atėję į spektaklį. Pasakysiu tik tiek – taip, vokalo prasme buvau susikūrusį kiek kitokį Karmen įvaizdį, matyt suformuotą ispaniškų operos versijų, kiek vyresnės, be galo stiprios, vyriško prado jėgos turinčios ir aistringos moters. Karmen šiame miuzikle kiek kitokia, ar tai privalumas, ar trūkumas – klausimas Jums. Dar reiktų pridurti, kad jos partiją taip pat pakaitomis įkūnija ir Viktorija Streiča, tad galbūt jos atliekamoje versijoje rastume ir kitokių spalvų. Ir gal kiek keista, tačiau bene labiausiai įstrigo ne Karmen aistringos partijos su pritariančiomis atlikėjomis ar meilės duetai, bet būtent paskutinė jos arija miuziklo pabaigoje – kurioje tikrai jautėsi Karmen išsilaisvinimas, tiek fizine, tiek dvasine prasme.
Katarinos vaidmuo nors ir pasirodė gana stereotipinis – naivios, geros ir nekaltos mergelės, tačiau tenka pripažinti, kad ją įkūnijančios M. Ariutnovos beveik angeliškas balsas tobulai tiko šiam įvaizdžiui. Ir kelis kartus, stebint veiksmą scenoje šmėkštėldavo mintis – dieve, koks gražus balsas, kaip gera klausytis, o išeinant iš teatro – pirmiausia sugrįždavo būtent jos ar duetu dainuotos partijos. Tą patį apie balso ir įvaizdžio dermę galima pasakyti apie J. Miliaus demoniškąjį Garsiją – stipri ne tik balso, bet ir apskritai jo energetika, ryškus kostiumas ir įspūdingas, makabriškas grimas, itin stipriai leisdavo pajusti, kada jis yra ir kuomet jo nėra scenoje.
Atskiro dėmėsio verti kiti teatro artistai ir jiems talkinęs kolektyvas (šokėja Beata Molytė, dainininkė Brigita Bublytė ir gitaristas Andrius Masilionis), supažindines su flamenko paslaptimis. Tiek muzika, tiek aistringi šokiai viso spektaklio metu iš tikrųjų neleido atitraukti akių – norėjosi daugiau ir gal net garsiau! Žinoma, flamenko atmosferą padėjo sukurti ir kostiumų dailininkės Kotrynos Daujotaitės drabužiai, ypač suknelės, jų būta daug ir gana įspūdingų. Taip pat verta paminėti, kad spalio 22 d. vykęs „Karmen“ spektaklis buvo skirtas Mero vaidmenį (pakaitomis su Giedriumi Prunskumi) atliekančio, ilgamečio teatro solisto Gedimino Maciulevičiaus 60 metų jubiliejui.
Ispanų kalbos ilgesys
Tiesa, kalbant apie ispaniškos atmosferos kūrimą, nors Kauno valstybinis muzikinis teatras puoselėja tradiciją spektaklius pristatyti lietuvių kalba, būtent ispanų kalbos, sustiprinančios atmosferą, muzikinį ir dramaturginį veikėjų charakterį šiame pastatyme itin norėjosi! Jeigu jau pasitelkiama flamenko, kostiumus, makiažą ir scenografiją, kodėl negalime įtraukti kalbos? Nors keletoje vietų nuskamba ispaniškos frazės, tačiau jos ir lieka tik pavienėmis eilutėmis, ištirpstančiomis mūsų kalbos jūroje. Ar kas nors jas prisimena? Nors visumoje vertimas (ar jo interpretacija) skambėjo neprastai, visgi keletoje vietų pasirodė silpnokas ir įtikinantis. Tekstas iš rašytinės formos virtęs sakytiniu (garsiniu), tarsi atšokdavo nuo atlikėjų lūpų, ir neskambėdavo natūraliai ir maloniai žiūrovui. Ir tuomet kildavo mintis, koks buvo originalas? Žinoma, galima sakyti, kad maišyti skirtingas kalbas būtų nestilingas sprendimas. Galbūt. Kitas sprendimas – versti visą spektaklį su subtitrais ar sinchroniniu vertimu? Panašu, kad kol kas tam nėra techninių sąlygų, nors gal jų neieškoma? Juk Kaune dirba ar studijuoja ne taip jau mažai kultūringų ir išsilavinusių užsieniečių, bet vėl galiu gauti mestą pirštinę atgal – jų per mažai, todėl neapsimoka. O kaip tuomet juos supažindinti su mūsų miesto kultūra, jeigu elitinės jo kultūros įstaigos yra tokiems žmonėms uždaros? Tiesa, šią problemą prieš kelis metus jau pradėjo spręsti Kauno Nacionalinis dramos teatras, belieka palinkėti pasimokyti iš jų.
Cirkas teatre – už ar prieš?
Galiausiai, žinoma, cirkas! Kuris šio teatro scenoje, keista, bet iki šiol dar nebuvo pasirodęs. Žiūrovai garsiais plojimais ir šūksniais lydėjo akrobatus, klounus, mimus ir žonglierius – Šakių cirko studijos „Šypsena“ artistus (vadovai – Itana ir Raimondas Januševičiai). Antroje spektaklio dalyje jie sukūrė iš tiesų spalvingą ir įspūdingą reginį (vien ko vertas iliuzionisto Manto Wizard paruoštas triukas perpjaunant Karmen!). Ar Karmen ir Chosė, bei apskritai, meilės siužetinė linija nepasimetė tarp šių pramogų ir linksmybių? Drįsčiau sakyti, kad ne. Nors dalis jūsų ir galėtų sakyti, kad šokio, muzikos ir magijos karnavališkos fiestos užgožia pagrindinių veikėjų istoriją, pamiršta jos tragiškumą ir perkelia mus į masinės kultūros bei banalybės sritį. Tačiau lygiai taip pat šis perkėlimas gali ir nurodyti į kitą tragišką dėlionės pusę – visuomenės vulgarėjimą. Kuomet miestas skęsta švenčių ir linksmybių jūroje, o asmeninės dramos tampa beveik niekam neįdomios, kuomet net mirtis čia virsta karnavalo dalimi (pvz. vienos paskutinių scenų, kuomet Garsija prie mirties rato pakaitomis pririša Katariną, o paskui Karmen). Žinoma, galima ginčytis, tačiau galima prisiminti, kad miuziklas iš esmės yra pramoginio pobūdžio žanras, t. y. žiūrovui jis turi teikti malonumą ir atsipalaidavimą, tačiau tai nereiškia, kad jis negali būti kokybiškas ir yra prastesnis už kitus žanrus. Todėl nenuostabu, kad tarp žiūrovų buvo gana daug jaunimo, ir regis, net ne penktadalis, o kur kas daugiau. Galbūt pamažu Kauno valstybinis muzikinis teatras taip užsiaugins jaunuosius žiūrovus ir kitiems spektakliams?
Artimiausias miuziklas „Karmen“ – lapkričio 18 d. 18 val.
Daugiau informacijos: www.muzikinisteatras.lt
