Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (LVSO, meno vadovas ir vyr. dirigentas Gintaras Rinkevičius) šeštadienį, balandžio 2 dieną, 19 val. Vilniaus kongresų rūmuose pristato koncertą „Budėjimas prieš aušrą“. Skambės Sergejaus Rachmaninovo kūrinys „Nakties vigilija“ („Vsenoščnoje bdenije“) chorui a capella. Dainuos Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro choras (vad. Česlovas Radžiūnas) ir Kauno valstybinis choras (vad. Petras Bingelis). Koncerto solistai Jovita Vaškevičiūtė (mecosopranas) ir Algirdas Janutas (tenoras). Diriguos Gintaras Rinkevičius.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Sergejaus Rachmaninovo (1873-1943) gyvenimas labai pasikeitė. Kompozitorius buvo ką tik perkopęs 40-etį, mylimas Rusijoje, pelnęs šlovę Vakaruose, įpratęs nuolat keliauti, rengti fortepijono rečitalius, koncertuoti su orkestrais… Staiga viskas nutrūko.
Rusija tuomet jau buvo ant pragaištingos revoliucijos slenksčio, fatališkos katastrofos nuojauta stiprėjo. Kančia rusų pasaulėjautoje ir kultūroje visada turėjo didingą prasmę, o katastrofa, nelaimė suvokiama kaip apvaizda (apreiškimas). Pasak žymaus rusų rašytojo ir ortodoksų (stačiatikių) filosofo Nikolajaus Berdiajevo (1874-1948): „Paslaptis visuomet išlieka; ją pagilina mokslas. Mokslas sugriauna tik klaidingas paslaptis, sukurtas mūsų pačių neišmanymo. Bet yra kitokios paslaptys, su kuriomis susiduriame, kuomet priartėjame prie pažinimo gelmių. Dievas yra stebuklas ir Dievo mokymas perduodamas per stebuklą. Racionali teologija yra neteisinga teologija, ji neigia stebuklą, supantį Dievą.“
Matyt, neatsitiktinai tuo laiku Rachmaninovas pasinėrė į religinę muziką. 1910 m. jis sukūrė Šv. Jono Auksaburnio (Chrizostomo) liturgiją, o 1916 m. – „Nakties vigiliją“.
„Nakties vigilijoje“, op. 37, rašytoje Pirmojo pasaulinio karo metais, stipri nuolankaus laukimo, berdiajeviškos paslapties būsena. Krikščioniškoje tradicijoje Nakties vigilija (lot. vigilia – budėjimas) reiškia naktinę kelių dalių liturgiją. Dažniausiai šios nakties pamaldos siejamos su Šv. Velykomis – budėjimu prie Kristaus kapo.
Vienuoliai ypač vertino naktines pamaldas tiek dėl jų ypatingos auros, tiek dėl galimybių žymiai geriau susikaupti nei rūpesčių ir darbų kupiną dieną. Į naktines pamaldas įeidavo ne tik psalmių giedojimai ir Šv. Rašto skaitymai, bet ir Eucharistija.
Rusijoje labiausiai įsišaknijo velykinė Šeštadienio nakties vigilija (Vsenoščnoje bdenije). Ji paruošdavo kitos dienos liturgiją. XX a. pradžioje stačiatikių cerkvėse buvo laikomos dvejopos nakties pamaldos – Prisikėlimo vigilija ir Šventadienio vigilija. Rachmaninovo kūrinyje laikytasi Prisikėlimo vigilijos kanono.
Pamaldose yra nekintančių dalių (ordinarium), bet nemažai dalių kinta (proprium), priklausomai nuo bažnytinio kalendoriaus. Rachmaninovas „Nakties vigilijoje“ panaudojo tik nekintančias, išskyrus du Prisikėlimo troparijus pabaigoje. Reikia pabrėžti, kad Rachmaninovo Vigilija nepaisant jos išplitusios koncertinės atlikimo praktikos yra sukurta pagal griežtą stačiatikių naktinių pamaldų kanoną. Vigiliją sudaro dvejos pamaldos –Vakarinės ir Rytinės. Vakarinių pamaldų pradžioje popas atveria viduriniąsias ikonostaso duris, vadinamas Caro vartais, simbolizuojančiais įėjimą į Dangaus karalystę, ir smilkykle pasmilko altoriaus prieigas. Tuomet suskamba iškilmingas kvietimas. Jo pakartojimai atliepia keturias pasaulio dalis. Po to choras gieda psalmę, kurios metu šventikas apeina su smilkykle visą cerkvę. Šis aktas simbolizuoja laiką iki Pirmosios nuodėmės (Adomo ir Ievos). Po to Caro vartai užveriami, kas reiškia Rojaus vartų uždarymą.
Tačiau dar lieka Viltis, kurią išreiškia psalmė. Aukščiausias pamaldų pakylėjimas – Vakarinis himnas – vienas iš seniausių išlikusių krikščioniškųjų tekstų. Jį tęsia eisena su žvakėmis (šviesa – tai Kristus) – padėka Dievui už gailestingumą menkam nusidėjėliui. Simeono himnas ir angelų pasveikinimas Mergelei Marijai – jau iš Naujojo testamento.
Tuomet ateina metas kitai vigilijos daliai – Rytinėms pamaldoms. Jos prasideda angelų himnu, paruošiančiu šešių psalmių skaitymą. Tas pats angelų choras vėliau pakartojamas Rytinių pamaldų pabaigoje.
Giedant polyeleo psalmę (gr. polyeleo reiškia didelę padėką, o pažodžiui – gausų aliejų, t.y, šviesą), popas pro Caro vartus į cerkvės vidurį atneša Evangeliją. Ją apšviečia žvakės šviesa. Tai išreiškia Kristaus prisikėlimą ir pasirodymą apaštalams.
Prisikėlimo troparijus perteikia džiaugsmą: moterys nešdamos balzamą prie kankinio kapo išgirdo angelą sakant, kad Kristus prisikėlė. Prisikėlimo himas giedamas, kuomet jau paskaityta iš Evangelijos apie Prisikėlimą ir tikintieji pakviesti pabučiuoti Šv. Raštą. Po to giedamas Padėkos himnas Dievo motinai. Doksologinis (garbinimo) himnas pagal vigilijos kanoną turi sutapti su saulėtekiu. Po to seka du skirtingi Prisikėlimo troparijai ir vigiliją užbaigia Kontakionas (himnas) Mergelei Marijai. Himno tekste pasakojama Konstantinopolio istorija – kaip miestas buvo stebuklingai išgelbėtas nuo priešų atakos.
Pasak ortodoksų teologo ir filosofo Sergejaus Bulgakovo (1871-1944): „Stačiatikybė visų pirma yra gėrio meilė. Visas mūsų gyvenimas turi būti įkvėptas Dangiškosios didybės vizijos, ir ši kontempliacija yra stačiatikybės esmė… Pravoslavų asketizmas teigia Dievo karalystę žemėje. Tai neatmeta šio pasaulio, bet jį priglaudžia“. Šį principą iliustruoja ir Rachmaninovo „Nakties vigilija“. Jos tauri muzika ir stipri dvasia atsiveria visiems, nesvarbu kokia kalba besimeldžiantiems ir kokį tikėjimą išpažįstantiems klausytojams.
Jūratė Katinaitė
