Ar kada susimąstėte kuo visų pirma muzika amžiaus dvidešimto, o dabar jau ir dvidešimt pirmo, skiriasi nuo devyniolikto ir ankstesnių amžių muzikos?
Taip, atsirado naujų instrumentų, naujų laikų atlikėjai ir publika, palyginus su devyniolikto amžiaus kolegomis, labai skirtingai elgiasi koncertuose, dabar dominuoja vokalinės, ne vien grynai instrumentinės kompozicijos, svarbus išvaizdos kultas.
Tačiau tai tik fonas. Egzistuoja esminis skirtumas pačioje muzikoje, pačiose natose, popieriuje užrašytuose diezuose ir bemoliuose.
Tas esminis skirtumas, pagrindinis pokytis yra ritmas. Dvidešimtame amžiuje jis užėmė vietą ant aukčiausios muzikos elementų pakylos, greta šimtmečius ten buvusių harmonijos ir melodijos.
O ar kada susimąstėte, kaip čia taip nutiko, kad ritmas, anksčiau sutinkamas tik tam tikruose folklioruose, dvidešimtame amžiuje persikraustė į Didžiąją Muziką, pakeitė jos veidą, figūrą ir plaukų spalvą, beigi suformavo naują muzikinį skonį milijardams žmonių?
Aš jums papasakosiu. Apibendrinant, dėl visko kaltas Igoris Stravinskis, pirmas paleidęs ridentis ritmo gniūžtę nuo tam jau prisirpusio muzikos kalno. Dėl šios priežasties daugelis garbių muzikologų (ir keli mažiau garbūs), o taip pat žurnalas TIME, yra linkę įvardinti jį įtakingiausiu dvidešimto amžiaus kompozitoriumi.
Viskas buvo taip.
Pačioje amžiaus pradžioje, tarp 1908 ir 1913 m., Stravinskis parašė ir pasauliui Paryžiuje pristatė tris baletus. „Žarptica“ („Ugnies paukštė“), „Petruška“ (ne apie Mantą) ir „Le Sacre du printemps“, kas į rusų ir lietuvių, atitinkamai, išversta „Vesna sveščennaja“ ir „Šventasis pavasaris“, o į anglų „The rite of spring“, t.y. „Pavasario apeigos“.
Žiūrint iš retrospektyvos, pirmieji du baletai pasitarnavo Stravinskiui, kaip apšildymas, galimybių bei ribų išbandymas: šiek tiek slaviškų liaudies melodijų motyvų šian, šiek tiek ritmikos ten. Visa įgyta patirtis, visa sukaupta drąsa, visas kūrybinis ir energetinis potencialas sprogo pristačius „Le Sacre du printemps“, kartu suplėšydamas į skudurus ir visą devyniolikto amžiaus romantizmo šydą.
Džakomas Pučinis išvadino Stravinskį barbaru ir bepročiu, senieji kritikai maišė kūrinį su žemėmis, publika švilpė, juokėsi, piktinosi ir rėkė, šokėjai drebėjo už scenos, bet nuo šios premjeros muzikos pasaulis daugiau niekada nebebuvo toks pats. Modernizmas mene įgavo vėliavnešį. Stravinskio „ritmas yra viskas“ tapo ir iki šių dienų liko naujuoju muzikos standartu.
Yra viena priežastis, apart „Le Sacre du printemps“ šimtmečio, kodėl visa tai rašau.
Nes aš nacionalistas. Tiksliau nacionalistas kosmopolitas.
Man patinka mana lietuvybė: mėgstu traukti pergalės himną su mūsų sportininkais, palaimingai medituoti Nidoje, murkiant valytis unikalaus keptinio alaus putą nuo ūso, praniuniuoti Ievą Narkutę vairuodamas nuo Vilniaus iki Klaipėdos ir atgal, prikandęs lūpą stebėti prie Prezidentūros sekmadienį perpiet kylančią trispalvę ar glostyti ausis Indrės Valantaitės balso tembru besiklausant geros kultūros gerų naujienų.
Kita vertus, mano nacionalizmas yra „už Lietuvą“, ne „prieš kitus“. Mielai dalinuosi sava Lietuva su visais norinčiais jos paskanauti, kaip ir neatsisakau siurbti kitas kultūras, jei tik atsiranda sutinkantys dalintis su manimi. Tikiu, kad tik tokia santaika pajėgi sukurti genialius dalykus.
Tai štai, „Le Sacre du printemps“ libretas pasakoja pagoniškų pavasario apeigų istoriją. Kuriant baletą rusų rašytojas, dailininkas, filosofas ir įtakingas visuomenės veikėjas Nicolas Roerich atkreipė savo draugo Stravinskio dėmesį, kad paskutiniais Europos pagonimis buvo lietuviai. Jis rekomendavo kompozitoriui susipažinti su Antano Juškos 1880-1882 m. išleistu tritomiu, kuriame surinktos net 1586 lietuvių liaudies dainos.
Keturios pagrindinės „Le Sacre du printemps“ melodijos buvo sukurtos Antano Juškos knygoje rastų lietuviškų dainų pagrindu.
Šiuolaikinę muziką pasauliui padovanojo Stravinskio sukelta moderno revoliucija, įkvėpta lietuvių liaudies folkloro.
The Beatles, Michael Jackson, Miley Cyrus and the rest of the world, you are welcome.
