“Rezervatas“, kuriame mes gyvename

Paskelbė: Data: 2013-06-20 11:17

Spausdinti | Komentarai

Alius Veverskis kartu su  Kauno mažojo teatro autoriai sukūrė spektaklį „Rezervatas“. Apie savo režisuojamą spektaklį ,,Rezervatas” režisierius sako, kad jame yra supriešinamos vartotojiško pasaulio vertybės ir ,,tikrosios” vertybės. Šis režisierius yra vadinamas šmaikščiuoju dramaturgu, nes rimtas problemas spektaklyje perteikia humoro forma ir taip žiūrovui leidžia ne tik įsijausti, bet ir atsipalaiduoti.

Pjesę „Rezervatas“, pagal kurią ir buvo pastatytas šis spektaklis, parašė dramaturgas Gintaras Grajauskas 2003 metais Alovoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Galbūt tai ir turėjo įtakos, kad pagrindiniai veikėjai – indėnai. Autorius teigia, kad pjesę parašė vakare būdamas gamtoje su meškėnais. Spektaklio metu du indėnai pasineria į svarstymus apie gyvenimo suvaržymus, dėl jų jie jaučiasi lyg rezervate. Vienas labiau susikoncentravęs į įvykių aiškinimą pagal fizikinius ir logikos dėsnius, o antrasis indėnas pasikliauna močiutės pasakojimais ir patarimais.

Spektaklio režisierius nori pabrėžti modernaus pasaulio vertybių ir ,,tikrųjų” vertybių skirtumą. Dabartiniame pasaulyje vyrai yra sumoteriškėję, nes plinta sąvoka narcicizmas. Vyrai vis dažniau dažosi plaukus, veriasi auskarus ir labai prižiūri savo išvaizda. Tačiau šiame spektaklyje esantiems vyrams labai svarbu sumedžioti bizoną ir taip įrodyti savo vyriškumą ir jėgą.

Bendraujant neapsieinama be alkoholio. Anot indėnų alkoholizmo problema yra labai sena. Alkoholis buvo vartojamas viso spektaklio metu. Degtinė, kurią indėnai vadino ugniniu vandeniu, buvo lyg bendravimo priemonė. Taip pat ji padėjo išlaisvinti žodžius ir jausmus. Kaip atsipalaidavimo priemonė buvo įvardijami ir narkotikai, pavyzdžiui, LSD. Spektaklio ,,Rezervatas” metu indėnai  svaiginosi ir rūkydami žolę arba kitaip marihuaną.

Indėnai buvo labai skirtingi tiek savo išvaizda, tiek charakteriu, tiek suvokimu apie gyvenimą. Vienas buvo Mokihanų giminės, kitas – Juodakojų. Mokihanas buvo moderniškesnis, griežtesnis, vyriškesnis ir labiau subrendęs, o Juodakojis  indėnas naivus, panašus į gyvenimo dar nesugadinta vaiką, kuris priverstas ieškoti savo laimės paukštės. Nors jis ir naivus, bet iš senolių yra pasisėmes daug reikalingos išminties.

Tarp dviejų indėnų jaučiami ir socialinių sluoksnių skirtumai. Mokihanas buvo turtingas ir miegojo vigvame, o Juodakojis buvo nekilmingas ir miegojo prie laužo. Pašaliniai personažai buvo gyvenimu nepatenkinti ir viską praradę žmonės. Jie buvo nelaimingi dėl susiklosčiusių aplinkybių, dėl neišsipildžiusių svajonių.

Spektaklyje „Rezervatas“ yra religinio atspalvio. Antrasis indėnas garbino stabą, vykdė ritualinės apeigas ir taip siekė savo svajonių. Svarbų simbolinį vaidmenį spektaklyje atliko ir ugnis, kuri degė viso spektaklio metu. Buvo paliestos Lietuvoje vienos opiausių problemų: emigracija, nepriteklius ir skyrybos, kurios griauna šeimas ir žlugdo žmogų. Užsimenama ir apie genetiškai modifikuotus produktus.

Pasirodymo metu muzika gerai papildė vaidinimą. Buvo girdima paukščių garsai, kurie padėjo įsijausti į laukinės gamtos aplinką. Mizanscenas pakeitė užtemusios salėje šviesos, taip buvo labiau prikaustomas žiūrovų dėmesys.

Spektaklio veiksmas buvo kiek ištęstas, tačiau situaciją pagyvino scenoje pasirodžiusi moteris, kuri vaidino prostitutę. Ši profesija laikoma viena iš pirmųjų, tačiau jos problematika aktuali ir šiandien. Moteris jautėsi labai laisvai, savo kūno kalba ji gundė scenoje esančius vyrus. Taip pat tuo  buvo parodyta dėl ko dar šiuolaikiniame pasaulyje vyrai konkuruoja.

Vaidinimo metu šmaikščius pajuokavimus pakeisdavo gilūs pamąstymai, o kartais ir minorinė nuotaika. Žmonės patys susikuria savo galvoje rezervatą, todėl jie save apsunkina: turi galvoti, ką pagalvos kiti, turi turėti daug pinigų ir privalo pasirodyti prieš kitus. O senosioms vertybėms tai yra didžiulė priešprieša, nes anuomet buvo svarbu nuoširdumas ir bičiulystė.

Spektaklio finale akcentuojama, kad nereikia gyventi žvaigždžių gyvenimo sėdint prie televizoriaus, o reikėtų daugiau dėmesio skirti aplink save esantiems žmonėms ir savo asmenybės tobulinimui.

Spektaklis ,,Rezervatas” verčia susimąstyti ir savęs paklausti: ko mes siekiame, kokie norime būti ir kas mums yra svarbiausia. Kiekvienas žiūrovas nors šiek tiek galėjo spektaklyje įžvelgti ir savo gyvenimo, save pamatyti iš šalies. Režisieriui Aliui Veverskiui, kuris dar nėra patyręs šioje srityje, puikiai pavyko iliustruoti spektaklio pavadinimą ir pateikti jo reikšmę. Šiais modernybės ir vartotojiško pasaulio laikais tokie spektakliai yra geras būdas nors trumpai sustoti ir pagalvoti ar viską ką darome, darome gerai.

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt