Stivenas Kingas (ang. Stephen King) – siaubo trilerių autorius, pasauliui padovanojęs daugybę viena už kitą baisesnių novelių ir pagal juos pastatytų filmų, yra pasakęs, kad jeigu būtų pasirinkęs kitą žanrą, jo kūryba būtų tuščia ir neįdomi. Negana to, autorius nekukliai pripažįsta suprantantis, kad iki tol, priešiškai vertinamą literatūros žanrą, jis atgaivino ir prisidėjo prie jo plėtojimo. Ir ne be reikalo. Bet kuris, skaitęs Stiveno Kingo knygą galėtų pasakyti tą patį. Autorius – siaubo žanro literatūros genijus. Šiais laikais jis yra vienas didžiausių šiuolaikinio siaubo ir įtempto siužeto autorių. Pagal jo knygas, kurių jis yra išleidęs 59, o dar daugiau visokių trumpų istorijų, yra statomi filmai, serialai.
Siaubo žanro autorius gimė 1947-tais metais Portlande, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Jo šeima niekuo neišsiskyrė iš kitų. Tėtis, Donaldas Edvinas Kingas (eng. Donald Edwin King), buvo jūros prekybininkas, o mama – Nelė Rūta King (ang. Nellie Ruth King) – psichiatrinės institucijos darbuotoja. Stivenas taip pat turėjo vyresnį brolį Deividą. Šeima gyveno normalų gyvenimą, kol vieną naktį tėvas išėjo parsinešti cigarečių ir niekada nebegrįžo. Nuo tos dienos viskas pasikeitė ir berniukų mama perėmė vadžias į savo rankas ir kartu su giminių pagalba tapo šeimos išlaikytoja. Trijulė daug keliavo aplink Jungtines Valstijas, kol galiausiai apsistojo Maine, Durhamo mieste.
Būdamas vienuolikos metų Stivenas su broliu įkūrė vietinį laikraštį „Dave‘s Rag“, kurį pardavinėjo vos už 5 centus per egzempliorių. 1962-tais metais pradėjo lankyti Lisbono vidurinę mokyklą. Surėmęs jėgas su savo geriausiu draugu Krisu Česliu (ang. Chris Chesley), 1963-iais metais išleido aštuoniolikos trumpų istorijų rinkinį pavadinimu „Žmonės, vietos ir daiktai. Pirma dalis“ (ang. People, Places, and Things. Volume I). Šiame rinkinyje galima rasti tokias istorijas kaip „Viešbutis kelio gale“ (ang. Hotel At The End Of The Road); „Nepažįstamasis“ (ang. The Stranger); „Aš krentu“ (ang. I‘m Falling); „Prakeikta išvyka“ (ang. The Cursed Expedition); „Kitoje rūko pusėje“ (ang. At The Other Side Of The Fog) ir t.t Po metų Kingo savarankiškai operuojama leidykla „Triad and Gaslight Books“ išleido dviejų dalių knygą „Žvaigždžių grobikai“ (ang. The Star Invaders).
Pirmąją tikrą publikaciją, už kurią jam buvo sumokėta, Kingas turėjo 1965-tais metais, kai jo parašyta istorija „Aš buvau paauglys kapų plėšikas“ (ang. I Was a Teenage Grave Robber) buvo išpublikuota žurnale „Comics Review“. 1966-tais metais jis pabaigė vidurinę ir įstojo į Maino universitetą. Būdamas pirmame kurse parašė savo pirmąją novelę „Ilgas pasivaikščiojimas“ (ang. The Long Walk) ir pateikė ją „Random House“ leidyklai, kurie, deja, tačiau jo novelę atmetė. Tai rašytojui buvo lyg smūgis į paširdžius ir todėl ši istorija nugulė į autoriaus neišleistų istorijų archyvą iki kol ji buvo išleista naudojant pseudonimą.
1970-tais metais pabaigė universitetą ir įgavo bakalauro laipsnį gamtos mokslų srityje bei gavo galimybę mokyti vidurinėse mokyklose. Tačiau po universiteto jis nėjo iškart mokyti, o vietoj to pradėjo dirbti prie naujos novelės. Iš bibliotekos pasiėmęs ryškiai žalią popieriaus lapą, jis pradėjo rašyti „Tamsos bokšto“ (ang. The Dark Tower) sagą, tačiau dėl pinigų trūkumo jam teko nustoti ir susirasti apmokamą darbą. Todėl ir ši istorija buvo nugrūsta į archyvą. Rašytojas susirado darbą degalinėje, o greitai pradėjo uždirbti ir iš rašymo. Jis rašė trumpas istorijas vyrų žurnalams. Jo darbai buvo išspausdinti tokiuose žurnaluose, kaip „Cavalier“.
1971-tais metais Stivenas persikėlė gyventi į Hermoną ir vis dėlto pradėjo mokytojauti Hampdeno akademijoje. Tuo pačiu metu jis pradėjo rašyti istoriją apie paauglę Kerę Vait (ang. Carrie White). Tačiau parašęs kelis puslapius jis buvo nepatenkintas kaip viskas klostosi ir suglamžęs lapus, išmetė juos į šiukšlių dėžę. Laimei, jo žmona, Tabita King (ang. Tabitha King), rado tuos lapus, išėmė iš šiukšlinės ir perskaitė. Tai buvo istorija apie mergaitę, kuri turi telekinetinių galių ir jomis pasinaudodama keršija savo bendraklasiams, kurie iš jos tyčiojasi, tuo pat metu sukeldama vieną didžiausių vietinių katastrofų Amerikos istorijoje. Autoriaus žmonai istorija apie Kerę taip patiko, kad ji paskatino savo vyrą ją užbaigti. Taigi, 1974-tais metais, autoriaus žmonos dėka, leidykla „Doubleday“ knygą išleido ir ji susilaukė didžiulės sėkmės. Tai įrodo faktas, jog nuo išleidimo datos, knyga buvo daug kartų ekranizuota. 1976-tais metais išėjo filmas, 1999-tais – išėjo filmo tęsinys, 2002-tais istorija buvo vėl ekranizuota, o 2013-tais perdaryta dar kartą. Šiais laikais „Kerė“ yra laikoma viena geriausių siaubo istorijų.
Autoriaus talentas neišseko po vienos novelės. Tikriausiai pati populiariausia jo parašyta istorija „Tai“ (ang. „It“) išėjo dar 1986-tais metais. Ne paslaptis, kad autorius šią istoriją parašė apsvaigęs nuo narkotikų ir ją parašyti jam truko net keturis metus. Tai istorija apie piktą esybę, kuri turi sugebėjimą keisti pavidalus, tačiau dažniausiai pasiverčia šokančiu klounu Penivais (ang. Pennywise). Rašydamas apie šitą monstrą autorius siekė sujungti visas baisiausias būtybes į vieną, tačiau kaip pats sakė, paskui sau pagalvojo, kad tikrai turėtų būti ta viena baisi, bjauri, kraują stingdanti būtybė, kurios niekas nenori matyti akyse, o pamačius norisi klykti. Todėl autorius išsikėlė sau klausimą: „Ko vaikai bijo labiausiai?“ ir atsakymas atsirado labai greitai. Vaikai bijo klounų. Taip atsirado Penivais personažas. Taigi, veiksmas šioje knygoje vyksta išgalvotame mieste Derry, kuris atsirado iš egzistuojančio miesto, kuriame gyveno autorius, Bangor. Baisusis padaras, kuris slepiasi po žeme, terorizuoja visą miestą jau ne vieną amžių. Jis keičia pavidalus, tiksliau materializuoja didžiausias žmonių baimes ir maitinasi jomis bei gyva mėsa, o labiausiai mėgsta mažus vaikus, kurių lakios vaizduotės ir baimės pabaisai atrodo pačios skaniausios. Tačiau čia slepiasi kabliukas. Penivais į paviršių išlenda tik kas 27-is metus. Įdomus sutapimas yra tas, kad tarp dviejų knygos ekranizacijų yra lygiai 27-nių metų tarpas. Sutapimas ar tikslingai suplanuotas veiksmas, tačiau faktas tas, kad 2017-tais metais išėjo filmas, pavadintas taip pat, kaip ir knyga. Prieš 27 metus buvo išėjęs serialas. Tačiau nei vienoje iš šių versijų nebuvo pačios kontraversiškiausios dalies, nes žmonės, kurie dirbo prie šios ekranizacijos, nusprendė, kad kinui šita scena yra netinkama. Taip, tai garsioji sekso scena, kurioje krūva 11-mečių ir 12-mečių, taip vadinamo „Nevykėlių klubo“ (ang. The Losers Club) narių, pasiklysta kanalizacijos vamzdyje po to, kai nugali miesto košmarą. Šioje scenoje keli berniukai paeiliui užsiima seksu su vienintele klubui priklausančia mergaite. Scena yra ganėtinai šokiruojanti, todėl nenuostabu, kad režisieriai ir scenarijaus autoriai nusprendė, jog šita vieta ekranizacijose neegzistuos. Autorius tokio nemalonaus teksto parašymą paaiškina sakydamas, kad rašydamas šitą vietą jis negalvojo apie seksualinę pusę. Seksas knygoje turėjo veikti kaip jungtis tarp vaikystės ir prasidedančio suaugusiojo gyvenimo. Jo žodžiais sakant, laikai pasikeitė, tuo metu, kai jis apie tai rašė, visas šis dalykas nebuvo tokia jautri tema visuomenėje.
Kita ne mažiau populiari novelė yra „Švytėjimas“ (ang. „The Shining“), kuri buvo išleista 1977-tais metais. Tai istorija apie Džeką Torancą (ang. Jack Torrance), rašytoją ir užkietėjusį alkoholiką, kuris apsiima prižiūrėti viešbutį „Overlook“ ne sezono metu. Jo šeima, t.y žmona ir sūnus, atvyksta į viešbutį kartu su juo. Džeko sūnus turi paranormalių sugebėjimų, jis gali matyti tamsią viešbučio praeitį. Atėjus sniego audrai, kuri užtveria šeimai išėjimą iš pastato, paranormalios jėgos, slypinčios toje vietoje, pabunda ir paveikia tėvo psichiką, kas pastato jo šeimą į mirtiną pavojų. Tai trečioji autoriaus knyga, su kuria jis praktiškai užsitikrino ne tik populiarumą bet ir siaubo trilerių genijaus vardą. Ši novelė nuo kitų autoriaus darbų skiriasi tuo, kad veiksmas vyksta viešbutyje, o ne mieste, kurį autorius sugalvojo remdamasis miestu, kuriame gyvena su savo šeima. Išvažiuoti iš miesto autorių paskatino įkvėpimo ieškojimas. Jis norėjo metams išvažiuoti bet kur, todėl pasiėmė žemėlapį ir bedė pirštu į bet kurią vietą Jungtinių Amerikos Valstijų vietą. Taip jis su žmona atsidūrė Kolorade. 1974-tais metais autorius su žmona užsiregistravo Stenlio viešbutyje (ang. The Stanley Hotel). Jiems atvykus paaiškėjo, kad viešbutis ruošėsi užsidaryti sezonui, todėl gavosi taip, kad jie buvo vieninteliai gyventojai visame pastate tą naktį. Jų kambarys buvo 217, paskui šitas skaičius atsidūrė ir novelėje. Jie vakarieniavo vieni, valgydami vienintelį galimą patiekalą ir skambant orchestrui, kurio grojama muzika aidėjo tuščiais koridoriais. Tą naktį autorius susapnavo savo sūnų, kurį kažkas vijosi ilgais, tamsiais to viešbučio koridoriais. Pabudęs iš sapno išpiltas prakaito, autorius atsikėlė iš lovos, prisidegė cigaretę ir visiškoje tamsoje atsisėdęs prie lango mąstė. Surūkęs cigaretę jis jau buvo sugalvojęs siužetą savo naujai knygai. Grįžus namo, naujos knygos juodraštis buvo paruoštas tik per keturis mėnesius. 1977-tais metais išleidus knygą, ji susilaukė didelio pasisekimo ir 1980-tais metais buvo išleista knygos ekranizacija. Tačiau tiesa yra ta, kad Stivenas to filmo nuoširdžiai nekenčia. Jo nuomone, Stenlio Kubriko (ang. Stanley Kubrick) režisuotas filmas buvo netikslus jo sukurtų veikėjų vaizdavimo atžvilgiu. Autorius „Rolling Stones“ žurnalui pasakė, kad Džekas jo knygoje nuo pat pradžių nebuvo vaizduojamas kaip išprotėjęs, viskas įvyko palaipsniui, o jo žmona – nėra tik kvaila, klykianti moteris. Stivenas pasakė, kad jis savo knygoje tokios moters nepavaizdavo. Taigi, autorius ne kartą išreiškė savo nepasitenkinimą ekranizacija ir yra pasakęs, kad nesupranta, kaip kas nors gali tą filmą mėgti. Tačiau tiesa yra ta, kad nors autorius ir nesutinka su daugeliu dalykų filme, faktas, kad „Švytėjimas“ yra laikomas vienu geriausių visų laikų siaubo filmų. Taip pat 1997-tais metais išėjo mini TV serijos, kurių scenarijų šį kartą parašė pats autorius ir negana to prisidėjo prie pačio kūrimo, kad įsitikintų, jog istorija ir veikėjai auditorijai bus pristatyti teisingai.
Stivenas ne visada po novelėmis pasirašydavo savo tikruoju vardu. Autorius prisipažino, kad naujos asmenybės susikūrimas buvo savotiškas būdas išsiaiškinti savo populiarumą. Jis norėjo pažiūrėti ar tapo žinomu tik menko atsitiktinumo dėka, ar dėl savo talento. Prisidengdamas Ričardo Bahmano (ang. Richard Bachman) pseudonimu jis parašė ne vieną novelę, pavyzdžiui, „Įtūžis“ (ang. Rage) buvo pirmoji novelė išleista 1977-tais metais, prisidengiant nauju vardu; „Kelio darbai“ (ang. Roadwork) ir „Bėgantis žmogus“ (ang. The Running Man) taip pat priklauso šiai kategorijai.
Stivenas Kingas, autorius, parašęs garsiąsias noveles „Tai“; „Kerė“; „Švytėjimas“ ir dar daug kitų, yra išties neeilinis žmogus. Jo vaizduotėje gyvenančios pabaisos ir istorijos, kurios neleidžia atplėšti akių nuo knygos puslapių, yra tikrai nepaprastos. Juk ne kiekvienas žmogus sugeba pasąmonėje kartu su savo išgalvotais veikėjais išgyventi jų patiriamus baisumus ir be proto genialiai juos užrašyti, kad pasaulis galėtų išgirsti, ką reiškia gyventi Stiveno Kingo galvoje, kurio vaizduotėje, atrodo, atsiveria didžiausios mūsų visų baimės.
Taip pat skaitykite: TOP 10 Stiveno Kingo knygų ekranizacijų
