Tikriausia ne vienas, braidydamas po interneto gelmes ir ieškodamas atsakymų į dominančius klausimus, yra radęs jų internetinėje enciklopedijoje – Vikipedijoje. Prisipažinsiu, ne kartą susimąsčiau, kas ją rašo, kokie „visažiniai“ prie jos dirba? Kartais galima rasti prierašą, kad apie vieną ar kitą objektą medžiaga dar renkama ir bus papildyta. Kas ir kokiu būdu ją renka? Paskaičius apie tai Vikipedijoje paaiškėja, kad entuziastai, besidomintys, ieškantys, lyginantys įvairius faktus, tikslinantys duomenis. Tai- darbas, reikalaujantis kruopštumo, pastabumo, o svarbiausia- rašančiojo užsidegimo. Sunku patikėti, kad šie žmonės dirba be jokio atlygio, vien iš entuziazmo ir kūrybinio pašaukimo!Nebūčiau tuo patikėjusi ir aš, jei visai atsitiktinai nebūčiau susipažinusi su vienu iš 340 lietuviškos Vikipedijos kūrėjų Mariumi Domeika. Likimas suvedė, kai surinkęs medžiagą apie Kauno muzikinio teatro dainininkus- mano dėdę Stasį Gedvilą ir jo žmoną Genovaitę Gontytę Gedvilienę- Marius paprašė peržiūrėti tekstą, pataisyti stilių. Tuomet nedrąsiai užsiminė, kad gal galėčiau peržiūrėti tekstuką ir apie jo tėvelius…
Marius Domeika – Kauno muzikinio teatro dainininkų Aloyzo Domeikos ir Filomenos Viržonytės sūnus, tad nenuostabu, kad jį traukė rašyti apie šio teatro menininkus. „Grįžęs iš mokyklos laiką leisdavau teatre, – pasakoja Marius,- stebėdavau repeticijas, ne po kartą esu matęs visus spektaklius, o J. Štrauso operetėje „Vienos kraujas“ Picolo esu suvaidinęs daugiau nei 100 kartų! Benjamino Gorbulskio operetėje “Don Žuanas, arba meilė geometrijai” su kitais mano amžiaus berniukais vaidindavom klapčiukus ( taip tuo metu būdavo vadinami patarnautojai bažnyčioje). Būdavo ir linksmų nutikimų, kai kunigą vaidinantis aktorius vis pamiršdavo tekstą, o “klapčiukai”, stovėdami jam už nugaros, sufleruodavo!” Aktorių šeimoje augęs, M. Domeika jautėsi tarsi panardintas į muziką, kuri jį nuolat lydėjo ir tebelydi iki šiol. Teatras jam davė labai daug: gebėjimą betarpiškai bendrauti, įsijausti į įvairias būsenas, o svarbiausia- gyvenimą jausti skambantį, spalvingą!Gimti ir augti žinomų dainininkų šeimoje- ir likimo dovana, ir įpareigojimas. Atrodė, kad vieninteliam sūnui, turinčiam visus duomenis (ir balsą, ir laikyseną) aktoriaus ir dainininko karjera buvo numatyta iš anksto. Tačiau tėvai nuo šios profesijos atkalbėjo- aktoriaus darbas nėra toks lengvas, kokį jį įsivaizduoja žiūrovai ir klausytojai, ateinantys į teatrą pailsėti. Šventiškos, džiaugsmingos nuotaikos kūrimas kitam reikalauja labai daug įtampos ir energijos.
Baigęs mokyklą, Marius pasirinko … veterinariją. Stebėjosi ir dėstytojai, ir bendrakursiai, kad j „artistų sūnus“ renkasi tokią kaimietišką profesiją. Po Veterinarijos akademijos, Marius įstojo į aspirantūrą. Jos metu didžiąją laiko dalį praleido D. Ivanovskio vardo Virusologijos institute Maskvoje, o mokslų daktaro laipsnį apsigynė Estijoje. Grįžęs į Lietuvą įkūrė pirmąją Baltijos šalyse virusologijos ir chlamidijų mokslinio tyrimo laboratoriją. Kai Lietuva atgavo Nepriklausomybę, užsimezgė ryšiai su kitų valstybių moksliniais centrais. 1991m. atvykusi Švedijos Veterinarijos asociacijos delegacija (tarp jų buvo ir lietuvių kilmės veterinaras Apolonius Batvinis) pasirinko keturis atstovus 9 mėnesių stažuotei Švedijoje. Palyginus su sovietine laboratorija, kurioje trūko ir medžiagų, ir priemonių, čia jaunajam mokslininkui buvo tikras rojus – tik dirbk! Darbštus ir imlus jaunuolis nusprendžia paruošti dar vieną – „vakarietišką“ disertaciją. Sutartis tarp Lietuvos Veterinarijos Akademijos ir Švedijos mokslinio instituto buvo pratęsta. Kai apsigynęs antrąją disertaciją Marius Domeika susiruošė į namus, netikėtai sutiko merginą , kuri taip pat ruošė daktarinę disertaciją, ir paprašė pagalbos, kurios nesulaukė iš savo vadovo. Susitikimas buvo lemtingas- jaunuoliai vienas kitam patiko ir nusprendė kurti bendrą šeimą Švedijoje, Upsaloje, kurioje Marius Domeika gyvena iki šiol. Tėvai, suprantama, nuliūdo, kad jų vienintelis sūnus nebegrįš į Lietuvą. Ypač sunku buvo mamai, kai mirė vyras- Aloyzas Domeika. Nuo to laiko sūnus dažnai lankosi pas mamą, o būdamas Lietuvoje domisi jos kultūriniu ir politiniu gyvenimu. Švedijoje Marius Domeika buvo paskirtas vadovauti Pasaulio sveikatos organizacijos centrui, po to- Švedijos Užkrečiamų ligų kontrolės instituto skyriui, dirbo Rytų Europos komiteto projektų vadovu, įkūrė tarptautinį tinklą Rytų Europos sandraugoje lytinės ir reprodukcinės sveikatos bei žmogaus teisių klausimais ir jam vadovavo apie 20 metų, o dabar įsitraukė į politinę veiklą, kur atstovauja vietos kultūros interesams.
Kodėl veterinarijos ir medicinos srityje daug pasiekęs, sėkmingai įsitvirtinęs ir pripažintas Švedijoje, Marius Domeika nusprendžia grįžti prie to, kas traukė, galima sakyti, nuo pat vaikystės? Po tėčio mirties nutarė pratęsti jo kelią, o gal atrasti savąjį? Sulaukęs 50-ies Marius imasi mokytis dainavimo privačiai: gražų, stiprų balsą paveldėjo iš tėvų, o „techniką“ teko lavinti. Pirmasis pasirodymas įvyko Estijoje, kabareto programoje. Vėliau dainavo renginiuose Maskvoje, Vienoje, Londone bei Kaune, organizavo tėvo – Aloyzo Domeikos- atminimui skirtą koncertą Kauno muzikiame teatre, dainavo tėvelio dainas, savo laiku skambėjusias radijo bangomis. Su malonumu pasirodo privačiuose renginiuose. Tėvo mirtis šį brandaus amžiaus žmogų supurtė taip stipriai, kad paskatino atsigręžti į savo nueitą kelią ir įamžinti tėvų bei kitų teatralų atminimą. Tai paskatino įsijungti į Vikipedijos kūrėjų gretas.
Pasidomėjęs, kaip įamžintas tėvo- daininko Aloyzo Domeikos- atminimas Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje, rado paminėtus tik kelis jo vaidintus vaidmenis (iš viso A. Domeika Kauno muzikinio teatro scenoje sukūrė per 60 vaidmenų!) o apie mamą, to paties teatro dainininkę Filomeną Viržonytę, visą gyvenimą atidavusią Kauno Muzikiniam teatrui ir vaidinusią septyniose dešimtyse spektaklių, nerado nieko… Nenuostabu, kad sūnų Marių Domeiką apėmė neviltis. Pasidairė ir po kitų, nuo vaikystės pažįstamų aktorių biografijas- nieko nėra arba beveik nieko! O juk juos, tokius kaip Juozas Indra, Leonas Stanevičius, Rotislavas Andrejevas, Kazys Mikalauskas,Vytautas Blažys, Stasė Rapalienė, Anicetas Kunčius ir daugelį kitų kas dieną sutikdavo teatre, vadindavo „tetomis“ ir „dėdėmis“. Tada ir kilo mintis imtis šio darbo pačiam- papildyti Vikipediją straipsniais apie Kauno Muzikinio teatro daininkus, suregistruoti jų vaidmenis, papasakoti apie spektaklių pastatymus. Pirmasis iššūkis, su kuriuo teko susidurti pradedančiajam- techninis darbas Vikipedijoje. Teko įsisavinti daug techninių gudrybių, be to, tekstas turi būti konkretus, aiškus, paremtas medžiaginiais įrodymais, konkrečiais šaltiniais. Toks stilius mokslininkui nebuvo sudėtingas, daug sudėtingesnė užduotis- surinkti medžiagą apie šio teatro aktorius, operų ir operečių pastatymus. Jei nėra užrašyta knygose, neįamžinta nuotraukose ir išdyla iš atminties, tai- tarsi nebūta.
Pirmas žingsnis ieškant medžiagos apie šio teatro aktorius- apsilankymas teatro archyve. Kiekvienam teatralui yra skirtas segtuvas, prikištas nuotraukų, programų, laikraščių iškarpų, arba …pustuštis. Daugelis nuotraukų be reikiamos metrikos: kada paveiksluota, koks spektaklis, vaidmuo… Nelengva nustatyti, kas dar toje nuotraukoje nupaveiksluota- tenka klausinėti gyvų liudininkų arba lyginti su kitų aktorių segtuvuose esančia medžiaga. Tokiu būdu iš visos turimos medžiagos sudaromas „tinklas“: taip galima atsekti, kokiuose spektakliuose vienas ar kitas aktorius vaidino, palyginti su turimomis programomis, pagal jas ieškoti aktoriaus vaidmenų. Dar yra gyvų liudininkų, su kuriais, sako Marius, reikia skubėti susitikti, nes laikas bėga, nusinešdamas prisiminimus. Per pažįstamų aktorių „tinklą“ galima atsekti dainininkų vaikus, kurie turi daugiau medžiagos: nuotraukų, laikraščių iškarpų, gali papasakoti apie patį žmogų. Deja, atsitinka ir taip, kad vaikai nenori bendradarbiauti arba į tėvų atminimą žiūri abejingai, tada užduotis- išjudinti, įtikinti, kad tai svarbu ne tik jiems, bet ir visai Lietuvos kultūrai.
Marius nuoširdžiai džiaugiasi, kad darbu susidomėjo ir Muzikinis teatras, atvėręs duris į savo slaptuosius užkaborius. Daug medžiagos yra ir kitur, pavyzdžiui Valstybės meno archyve, Mažvydo bibliotekoje, Kipro Petrausko muziejuje. Visur reikia suspėti. Kiekviena trumpa kelionė į Lietuvą intensyvi. Tai, ką galima, Marius bando parsinešti namopas mamą, kur ant stalo kaupiasi skenuojama teatro istorija. „Ir mamai džiugu, ir darbas padaromas,- apie medžiagos rinkimą pasakoja Marius. Taip pat skuba į susitikimus su teatralais: klausinėja, užsirašo, archyvuoja. Na, o grįžus namo į Švediją kiekvieno teatralo biografija suguldoma į archyvinius skaitmeninius segtuvus bei rašomi straipsniai į Vikipediją. Svajonė, kurią palaiko ir muzikinio teatro direkcija, sukurti pradžią skaitmeniniam teatro muziejui. Darbą įkurti teatro muziejaus kambarį buvo iniciavęs teatro aktorius Eduardas Gutauskas, tačiau po jo mirties ši mintis tarsi liko užšaldyta. Toks muziejus būtų paminklas visiems, kada nors dainavusiems aktoriams šiame teatre, be abejo, ir dovana kauniečiams, kurie domisi kultūrine miesto istorija.
„Ar nebaisu užsikrovus tokį titano darbą,“- klausiu Mariaus. „Atvirai? Net labai. Kasdien stumtis į priekį reikia kietos disciplinos“, – atsako jis su šypsena- „Dažnai keliuosi prieš penkias, kad dar ką nors suspėčiau nuveikti prieš darbą. O rudenį dar laukia partiniai rinkimai Upsaloje, tad veikti yra ką. Tačiau jau esu surinkęs apie du tūkstančius dokumentų, nuotraukų, straipsnių- tad kur dabar bepasidėsi. Be to, juk tiek daug sužinojau. Danijos bibliotekininkų iniciatyva bibliotekoje gali „pasiskolinti“ žmogų, kuris papasakos tau savo istoriją, o aš be jokios bibliotekos turiu galimybę pabendrauti su tiek nuostabių ir nepaprastai įdomių savo likimais žmonių, kurie dalinasi su manimi tuo, kas brangiausia- savo atsiminimais. Tad negaliu viso to neįprasminti.“
Pokalbį su Mariumi Domeika užrašė Regina Jasukaitienė
