Dabar sukasi triukšmai ir skandalai apie mokytoją iš Telšių, skelbusią mokiniams pasakojimus, kad gėjai esantys kanibalai ir panašiai. Iš daugybės keistų reakcijų aš supratau, kad išties yra žmonių, kurie taip galvoja. Tai todėl aš paaiškinsiu komplektą skirtingų dalykų, kurie duos įsivaizdavimo, kame problemos ir kokios jos yra.
Tiesiog manau, kad kai kuri informacija (pirmiausiai – apie tuos žudikus-maniakus) daliai žmonių nėra žinoma (gal būt dėl to, kad ji elementariai per daug baisi, kad apie ją kas kalbėtų ar net suvoktų). O dar apie kai ką gal būt tiesiog nepagalvojama, o gal net ir tikslingai nenorima pagalvoti.
Paskui dėl tų nesupratimų būna absurdiškai kalbama apie kokios nors mokytojos nuomonės laisvę, kažkodėl nutylint apie tai, kad teisę į saugią ir korektišką informaciją turi dešimtys ar šimtai mokinių, o pati mokytoja elementariai naudojosi institucine mokytojo galia tų kliedesių skleidimui.
Seksualinis potraukis ir seksualiniai maniakai
Pradėkim nuo to, kas yra seksualiniai maniakai – tie patys žudikai, kankintojai ir panašiai. Tie patys, kurie kartais išprievartauja vaikus, kartais nužudo, nukankina iki mirties.
Pirmiausiai pradėkim nuo kitos pusės: įvardinkime, kas yra seksualinis potraukis (t.y., tai, kas yra normalu ir su kuo, manyčiau, visi sutiks): tai yra švelnūs, šilti, geri jausmai, kai vyras myli moterį ar moteris myli vyrą. Gilumine esme tai yra noras būti kartu – gyventi, rūpintis, duoti vienas kitam malonumą ir kurti vaikus. Žodžiu, meilė. Tame yra natūralaus seksualinio potraukio esmė.
Normalus žmogus jaučia potraukį kitam žmogui. Įgimtas potraukis paprastai būna kitos lyties seksualiai subrendusiam asmeniui. Jei kažkur kažkas ten galvoje susikeičia vietomis – gali būti ir tos pačios lyties asmeniui. Bet net ir homoseksualus potraukis – tai yra visvien seksualinis potraukis. Kitaip tariant, tai yra šiluma, gerumas, švelnūs jausmai.
Netgi visokie sado-mazo mėgėjai išties jaučia vienas kitam švelnumą ir meilę – tik turi problemą, kad dėl kokių nors kadaise patirtų traumų jaučiasi negalinčiais sau to švelnumo leisti tol, kol kažkas jų nenubaudė ar kol negavo šilumos per jėgą – jie tiesiog jaučiasi nevertais. Bet net ir toks elgesys savo esme yra tai
Žinote, kuo skiriasi tie žudikai maniakai, visokie kankintojai? Jie jaučia potraukį aukos kančioms. Jie susijaudina ir jaučia pasitenkinimą, matydami aukos bejėgiškumą, skausmą, matydami aukos kančias ir agoniją. Visiškai tiesiogiai – jiems aukos kančios yra net ne papildomas dirgiklis – jiems tai yra vienintelis dirgiklis, kuris veikia.
Taip, tai yra labai sunkiai suvokiama – pas kai kuriuos žmones smurtas, kitų žmonių kankinimai – tai dalykas, kuris juos jaudina. Švelnumas, šiluma – kaip tik tai, kas jiems numuša potraukį. Kitaip tariant, jų potraukis yra visiškai apsivertęs aukštyn kojomis. Tai ne seksualinis potraukis – tai žudymo ir kankinimo potraukis. Seksualinis potraukis čia tampa nebent kažkokiu papildomu, bet netgi ir nebūtinu dirgikliu.
Seksualinis maniakas jaučia tuo daugiau susijaudinimo, kuo labiau jo auka kankinasi. Jei auka miršta – tai jam didžiausias dirgiklis. Dėl to jie kankina ir žudo. Su tuo būna susiję ir tam tikri elgesio paternai – pvz., tokie seksualiniai maniakai paprastai aukomis renkasi vaikus, smulkesnio sudėjimo moteris, senukus. Pasirinkimas daromas tik dėl to, kad tai yra bejėgės, pasipriešinti negalinčios aukos. Aukos lytis ar amžius išties čia turi labai nedidelę įtaką – esmė yra tik tai, kad auką gautųsi kankinti.
Jei seksualinis maniakas gauna galimybę, jis gali nukankinti kokį nors senuką, vaiką, gali nukankinti ir šunį, ir ožką. Žmones paprastai jiems kankinti patinka labiau. Žudyti paprastai patinka dar labiau, nei kankinti.
Vat čia ir išveskim esmę: seksualinis potraukis yra tai, kas kuria šilumą, švelnumą ir gyvenimą. Tai yra to potraukio esmė. Seksualiniai maniakai skiriasi tuo, kad jie turi visiškai, diametraliai priešingą potraukį vietoje seksualinio – tokį, kuris kuria smurtą, kankinimus ir mirtį.
Jeigu valstybė yra totalitarinė, jeigu joje yra tokios organizacijos, kaip NKVD, Tonton makutai, SS ar panašios – tokie žmonės įsidarbina į jas ir tampa budeliais. Jiems svarbu tiktai tai, kad jie galėtų nebaudžiamai ir neribotai kankinti ir žudyti aukas. Iš to jie tiesiog patiria pasitenkinimą.
Vienas iš paradoksų yra toks: būtent kankinimai tampa tokiu dirgikliu, dėl kurio tuos seksualinius maniakus sunku pavadinti seksualiniais – daugeliu atvejų jie net neišprievartauja aukos, o baigia vien nuo aukos bauginimų ir kankinimų. Bet net ir tuo atveju, kai kažkas panašaus į seksualinį aktą vyksta, netgi pagal paties maniako pajautimą tai tėra dar vienas kankinimo, žeminimo, susidorojimo būdas. Auka jaučiasi dar labiau pažeminta, įbauginta ir sudorota, jei yra išprievartaujama, bet pačiam žudikui išprievartavimas – tiesiog vienas iš būdų žeminti ir kankinti.
Čia ir yra skirtumas tarp žmogiškumo ir nežmogiškumo: vienu atveju mes matome, kad būna žmogiška meilė gyvybei – būtent meilė gyvybei. Ji yra stipresnė už lytinį potraukį. Kitu, nenormaliu atveju, vietoje meilės gyvybei būna potraukis kankinimams, žudymui. Tai labai sunkiai suvokiama.
Žmogui sunku net galvoti apie tai, kad pas kažką būna toksai potraukis, nes jis yra tiesiog nežmoniškas. Būtent dėl tokio nežmoniškumo, būtent dėl prieštaravimo svarbiausiam žmogiškam instinktui – gyvybės kūrimo ir išsaugojimo instinktui, mes dažnai bandome paaiškinti tai kaip nors kitaip – ar reptilijanais, ar homoseksualais, ar dar kažkuo. Tiesiog pernelyg sunku priimti faktą, kad yra tokių žmonių, kurių potraukis prieštarauja pačiai žmogiškumo, gyvybės esmei.
Telšių mokytoja ir smurto sklaida
O dabar jau grįžkime prie Telšių mokytojos. Galima nesunkiai suprasti, kad tai, ką ji skleidė mokiniams – tai tiesiog šlykštūs kliedesiai, tokio pat lygio, kaip visokios teorijos apie žydus, kurie ėda vaikus (nacių laikais buvo skleidžiamos teorijos, kad pvz., išvis dėl daugumos nusikaltimų kalti žydai). Tos teorijos kyla iš elementaraus nesuvokimo – kas yra tie seksualiniai maniakai. Kai žmogus prisiskaito kažkokių kliedesių iš kur nors, o paskui jais patiki – tai nieko gero. Dar blogiau, kai toks žmogus (kaip ana mokytoja), dar ir tiki, esą tie kliedesiai esantys kokie nors mokslininkai.
Labai svarbu, kad nuo tokių kliedesių būtų apsaugoti vaikai – mokiniai. Būtų labai blogai, jei mokiniams į galvas kas nors kištų kliedesius apie tai, kad žydai ėda vaikus, kad reptilijanai užvaldė žmoniją, kad visi kas dirba valdžios įstaigose – tai pedofilų klanas, kad visa policija – tai mafijos smogikai ir panašiai. Tai šlykščios sąmokslų teorijos, kurios vienaip ar kitaip vienais ar kitais momentais ir rasdavosi, ir būdavo skleidžiamos. Bet net jei ir kalbėtume, kad esą kiekvienas gali turėti savo nuomonę, nesvarbu kas per kliedesiai ta nuomonė būtų, tokios kliedesių tipo nuomonės neturi būti dėstomos mokiniams per pamokas.
Priimkim faktą: mokytoja, naudodamasi savo, kaip mokytojos padėtimi, mokiniams kišo kliedesišką teoriją, kuri išties kuria neapykantą, nukreiptą į realiai niekuo nesusijusią žmonių grupę. Teoriją, kuri duoda suprasti, esą gėjai – tai tie patys seksualiniai maniakai, skleidžiantys mirtį ir smurtą.
Tokie dalykai, kaip kliedesių sklaida mokyklose – yra nepriimtini. Elementariai nepriimtini. Ir jei jau kalbam apie visą situaciją – tai nesvarbu, kodėl ir kaip čia taip įvyko, kad per tikybos pamoką mokytoja aiškina mokiniams apie visokius fistingus, kanibalizmus ir vaikus ėdančius gėjus. Esmė yra ta, kad pirmiausiai reikia apsaugoti mokinius nuo šitų absurdiškų ir banaliai šlykščių kliedesių, pateikiamų kaip esą moksliniai.
Apsaugoti mokinius – tai reiškia, kad pašalinti tą mokytoją iš mokymo proceso. O jau paskui galima aiškintis ką tik nori.
Bandyti ginti mokytoją, dangstantis esą žodžio laisve ar tuo, kad čia esą be teismo nuteista – tai yra melaginga ir apsimetėliška. Esmė yra tame, kad šitoksai gynimas – tai vieno žmogaus gautos kliedesių skleidimo teisės, naudojantis insitucinėmis galiomis gynimas, o ne to žmogaus teisių į nuomonę gynimas. Mokytoja gavo teisę mokyti, bet negavo teisės naudotis institucija savo kliedesių sklaidai. Kadangi naudojosi mokymo teise kliedesių sklaidai – tai ta papildoma teisė ir gaunasi apribota.
Kas daug svarbiau ir liūdniau – daugelis tos mokytojos gynėjų visiškai nepagalvoja apie vaikus – apie tai, kad jie turi būti apsaugoti nuo visokių bjaurių kliedesių. Ir šiuo atveju išvis negali būti nei kalbos apie tai, kad esą mokytoja turi ten kažkokias teises ir jai atimama žodžio laisvė. Mokymasis – tai yra mokinių teisė gauti informaciją. Čia nėra žodžio laisvės dalykas – iš mokymo proceso pašalinama mokytoja yra pašalinama tam, kad mokiniai galėtų gauti informaciją ir kartu būtų apsaugoti nuo šlykščių kliedesių.
Įvardinkim visai jau tiesiai: badymas išsaugoti tą kliedesių sklaidą, kuri patyliukais vyko vienoje Telšių mokykloje – tai yra klaiku. Ir melagingi pareiškimai, esą mokinių apsaugojimas nuo kliedesių – kad tai esąs kažkokių ten mokytojų nuteisimas – tai yra elementarus ir grubus melas. Ir to neturi būti. Nes būtent bandymai išsaugoti kliedesius – tai ir kompromituoja tikybos dėstymą mokyklose.
Kas dar. O dar – aš jau mačiau labai daug kalbų apie tai, kad esą reiktų apriboti ar panaikinti tikybos pamokas. Ir čia aš irgi pasisakysiu: klaikūs ir šlykštūs kliedesiai, kuriuos pavienė mokytoja skleidė per pamokas, nėra ir negali būti jokiu pagrindu jokių tikybos pamokų naikinimui. Jei per biologijos pamoką kokia nors mokytoja imtų pasakoti panašius kliedesius, tai negalėtų būti pagrindu biologijos pamokų naikinimui.
Tikybos pamokos gali ir turi būti geru dalyku ir manau, kad jose (kai mokytojai geri) būna labai daug naudos. Aš žinau, kad yra mokytojų, kurie per tikybos pamokas mokiniams duoda daugiau žinių apie filosofiją, psichologiją, kultūros istoriją, meną ir etiką, nei daugelis galėtų įsivaizduoti. Kartais netgi tiek daug, kad tai būna keleriopai daugiau, negu mokinys gauna per visas kitas, įprastas pamokas kartu sudėjus. Ir būtent tokio dalyko reiktų siekti.
Apibendrinimui
Mokytoja skleidė mokiniams labai melagingą briedą. Gal ji tiesiog pati negalėjo suprasti, kas yra šiluma ir gėris, o kas yra blogis ir smurtas. Kartais taip būna. Tiesiog dėl to, kad žmogiškumui prieštaraujantis smurtas labai sunkiai suvokiamas. Bet taip ar anaip, mokytoja skleidė laikias kalbas į galvas mokiniams.
Tas kalbas mokytoja skleidė ne naudodamasi žodžio laisve – ji jas skleidė, naudodamasi institucinėmis galimybėmis, savo kaip mokytojos padėtimi. Taip neturi būti. Mokiniai turi gauti realią informaciją, ir gauti ją saugiai. Todėl tokius kliedesius skleidžianti mokytoja turi būti nuo mokinių pirmiausiai atribota.
Mums reikia rūpintis, kad tokių absurdų nebūtų.
rokiskis.popo.lt
