"Tai galėjai būti tu!" socialinės reklamos kompanijos nuotr.

Mano mamos istorija yra istorija apie jėgą, drąsą ir ryžtą. Tai istorija, kupina tragedijos, skausmo, meilės ir vilties.

Aš ja pasidalinsiu ne tam, kad įrodyčiau, kokia nuostabi yra mano mama. Ne tam, kad jaustumėt gailestį, užuojautą, susižavėjimą ar pagarbą. Aš ja pasidalinsiu todėl, kad mano mamos istorija yra nepaprasta. Aš ja pasidalinsiu todėl, kad ji yra pilna gyvenimiško žiaurumo. Todėl, kad ji iliustruoja, koks stiprus žmogus gali būti, kai jis nuoširdžiai myli. Todėl, kad mano mama galėtų būti pavyzdžiu daugeliui žmonių, kurie kenčia, kurie nemato šviesaus rytojaus. Ir ypač tiems, kurie galbūt šiandien jau yra nusivylę.

Ir prieš pasidalindamas šia istorija, kuri kitaip nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, bus gerokai švelnesnė nei realybė, kurią išgyveno mano mama, noriu paprašyti, kad nevertintumėt mano mamos kaip mamos. Noriu, kad ją vertintumėt kaip žmogų. Kaip žmogų, kuris kentėjo, tačiau nepasidavė.

Tėvą pakeitė sovietinė armija

Mano, mano šeimos istorija yra tarsi ir visos Lietuvos istorija. Du įsimylėję jaunuoliai spaudžiami tėvų susituokė dar būdami nepilnamečiai, dar prieš Lietuvai atgaunant nepriklausomybę. Abu mokėsi puikiai. Deja, aplinkybės susiklostė taip, kad mano mamai šeima neleido studijuoti universitete, nepaisant to, kad ji buvo vienas tų retų žmonių, kuris tiksliai žinojo, ką nori veikti gyvenime. Tai buvo pirmasis smūgis jai.

Mano tėtis, vedamas jaunatviško maksimalizmo, savo noru patraukė tarnauti į armiją. Pastaroji visam gyvenimui sužalojo ne tik jį, bet ir tapo mūsų šeimos, o labiausiai – mano mamos tragedija. Armija pavertė mano tėvą žiauriu žmogumi. Tas siaubingas sovietų armijos elgesys su žmonėmis – nuo liepimų priverstinai smurtauti, sumušti iki sąmonės netekimo savo kolegas už tokias smulkmena kaip, pavyzdžiui, kad jie pamiršo atsivežti savo dantų šepetėlį… Netekti priekinių dantų už tai, kad atsisakai tai padaryti. Daugeliui vyresnių žmonių tikriausiai neblogai žinomas žodis „Diedovščina“.

Galbūt bus tokių, kurie prisimins ir sovietų armijos kalėjimus nepaklusniems tarnautojams. Su tokiomis pačiomis žiauriomis taisyklėmis. Kur kasdien tau į kamerą atneša šilto maisto, tačiau tau bent prisilietus prie jo būsi nubaustas. Nubaustas būti suspardytu ir sudaužytu kitų laikinai nubaustų kalinių. Ir būk atsargus, nes jei prižiūrėtojai pastebės, jog per silpnai smurtauji prieš tokį prasižengusįjį – pats tapsi nubaustas. Tokia buvo realybė. Tikriausiai nereikia ir aiškinti, jog tai tėvą kardinaliai pakeitė. Tai buvo antras smūgis mano mamai.

Emigracija – naujas smūgis

Bet gyvenimas ir toliau tekėjo savo vaga. Tėvai neblogai vertėsi. Tiek švariais, tiek ne visai švariais būdais, tačiau pinigų netrūko. Nors gyvenom trise vieno kambario bute – to visiškai pakako. Pamenu, kaip vaikystėje iš tėvų gaudavau daiktų, kurių dauguma vaikų neturėjo. Tėvai važinėjo į Lenkiją, į Maskvą, prekiavo, vertėsi kaip išmanė. Bet tada įvyko tragedija – mūsų šeimą apvogė. Ir apvogė ne šiaip žmonės, o žmonės iš artimiausios aplinkos. Tėtis apleido visus savo draugus. Abu mano tėvai yra itin patikimi žmonės, jais pasitikėti galima kone besąlygiškai. Todėl tai buvo skaudus smūgis. Suprasti, kad tave išdavė artimiausi žmonės.

Bet istorija tęsėsi. Lietuva atgavo nepriklausomybę. Kaip ir daugelis žmonių, tada susidūrę su sunkumais, tėvai laimę bandė išmėginti užsienyje dirbdami kaip juodadarbiai. Tėvai išvyko. Aš likau gyventi su giminaičiais. Tėvai smarkiai taupė emigracijoje, tačiau jiems sekėsi.

Vis dėlto tėvų išvyka man buvo didelis smūgis. Pamenu tą vakarą, kai buvau paliktas pas senelius. Išėjus mamai pro duris kritau ant žemės ir puoliau į isteriškas ašaras. Neatsimenu, kas nutiko po to, atsimenu tik tai, kad pabudau jau lovoje. Tai buvo dar vienas smūgis, ypač mano mamai.

Bet tėvai norėjo, kad aš turėčiau kitokį gyvenimą. Aš taip pat buvau viena iš priežasčių, kodėl jie išvyko. Ir tą nesunku suprasti, nes jie manęs nei trumpam nepamiršo, net ir tais laikais, kai internetu, net mobiliaisiais telefonais naudojosi vienetai žmonių, jie dažnai skambindavo iš telefono būdelių. Jie nuolat siųsdavo į Lietuvą man žaislus ir drabužius. Tokius, kokių daugumai vaikų tėvai net norėdami negalėjo nupirkti, nes jų paprasčiausiai Lietuvoje nebuvo.

Bet tai buvo menka kompensacija. Tapau sunkiai auklėjamas. Neklausiau. Nesimokiau. Artimiesiems apie tai papasakojus tėvams, mama tuoj pat viską metė ir išvažiavo atgal į Lietuvą. Išvažiavo ir tėtis. Mamai atrodė, jog mano emocinė būsena, mokslai yra per didelė kaina sumokėti už finansinę gerovę. Tėvai grįžo vos po pusės metų.

Mama išlaikė visą šeimą

Čia prasideda kitas istorijos etapas. Mano tėtis po armijos tapo agresyvus. Atsirado polinkis smurtauti. Grįžus į Lietuvą tėvus ištiko tikriausiai tai, ką ištiko ir daugybę kitų šeimų Lietuvoje – išgyventi buvo labai sunku. Galbūt dėl to tėvas kaltino save. Bet išsiliedavo ant mano mamos. Todėl šeimoje teko matyti daug smurto. Žiauraus smurto. Tai tęsėsi mažiausiai dešimtmetį.

Situacija negerėjo. Mama susirado itin prastai apmokamą darbą. Gyvenome vieno kambario bute trise iš 400 litų atlyginimo, apsupti nuolatinio nepritekliaus, smurto ir pykčių. Mama rūpinosi buitimi, dirbo ir prižiūrėjo mane. Bent jau taip aš atsimenu savo vaikystę.

Nepaisant to, nebuvo nė vienos ekskursijos mokykloje, kur manęs mama nebūtų išleidusi. Nežinau, kaip. Nežinau, už ką. Bet gerai žinau, jog ji labai bijojo, kad aš nekentėčiau už tai, kad šeima jaučia nepriteklių. Vaikai, ypač paaugliai gali būti žiaurūs, jei neturi gražių rūbų, jei neturi pinigų. Kaip ten bebūtų, mama pasirūpino, kad aš niekada nesijausčiau prastesnis už kitus. Ir tai niekada nepasikeitė.

Laikas bėgo, tėtis stengdavosi užsidirbti emigruodamas tai į vieną šalį, tai į kitą. Uždirbdavo gerokai daugiau pinigų už mamą, bet iš kitos pusės, tai nebuvo pastovus darbas.

Todėl gyvenimas buvo nusėtas pakilimų ir paslydimų. Aš nežinau, ar dauguma žmonių žino, ką reiškia matyti tą vienintelį žmogų tavo gyvenime nuolatinėje kančioje. Neturintį jokios laisvės. Dirbantį kaip vergą be sustojimo.

Mama save kaltino dėl visko

Prisimenu, kaip tėčiui kartą mušant mamą (man nematant, tačiau girdint), aš mėginau melstis ir prašyti Dievo, kad tai liautųsi. Prisimenu, kaip nė nebaigęs iškart supratau, jog tai absurdas. Kad niekas nepadės. Kad tik aš kažką galiu padaryti. Prisimenu, kaip sukaupęs visą drąsą su ašaromis akyse išeinu ir prašau tėčio, kad jis nustotų. Prisimenu, kaip tėtis sustoja ir paplūsta ašaromis. Ir akimirkai visi trys sustingstam kupinomis ašarų akimis. Prisimindamas mamos veiksmus šiandien labai gerai suprantu, kad mama save kaltino dėl visko.

Turbūt sunku būtų psichologiškai suvirškinti daugeliui žmonių, kaip mažametis vaikas, kuris neturi supratimo, kas yra skyrybos, mamos klausia, kodėl ji nesiskiria su tėvu. Ir mama eilinį kartą paplūsta ašaromis ir atsako jam, kad ji bijo dėl manęs. Ir kad be manęs ji daugiau nieko pasaulyje neturi. Prisimenu, kaip ilgą laiką dar būdamas pradinėse klasėse mėginau suprasti, ką tai reiškia. Prisimenu, kaip antroje klasėje rašydamas pirmą rašinėlį apie tai, kuo būsiu užaugęs – parašiau, jog būsiu tėtis.

Galbūt tai, jog tėvai susituokė būdami itin jauni, lėmė tai, kad jų supratimas apie šeimą buvo labai keistas. Bet su laiku viskas ėmėsi gėrėti. Buvau jau paauglys, kai liovėsi ir smurtas šeimoje.

Keitėsi ir laikai, ir tėvai

Mama stengėsi. Nors pradėjo dirbti nekvalifikuotą darbą, ji ėmė kilti karjeros laiptais. Vėliau išlaikė tam tikrus profesinius kursus. Tada grįžo dar ir prie mokslų. Tuo metu ji dirbo, rūpinosi buitimi, prižiūrėjo mane ir dar mokėsi universitete. Baigė bakalaurą. Baigė magistrą. Pasiekė karjeros viršūnę. Negana to, įkalbėjo ir tėtį baigti mokslus.

Beveik visą mano gyvenimą, net jei emociškai kentėjo abu tėvai, mama tempė visą mūsų ūkį, auklėjo mane ir stengėsi. Už tai neretai susilaukdama tik paniekos. Ir galbūt keitėsi ir laikai, bet keitėsi ir tėvai. Didžiausias kaltininkas greičiausiai buvo skurdas.

Jei tėtis puolė į visišką neviltį ir kaltino save, tai mama niekada neapleido nei savo svajonių, nei akimirkai apleido savo šeimą. Tik jos vienos dėka mūsų visų gyvenimas šiandien kardinaliai pasikeitė. Sunku buvo mums visiems trims. Apmaudu, kad skausmą ir neviltį kai kurie žmonės išlieja taip kaip išlieja. Apmaudu, kad tiek laiko mama turėjo ant savo pečių nešti viską. Apmaudu, kad tai turėjo daryti nesusilaukdama atitinkamo įvertinimo. Apmaudu, kad laikai buvo tokie, kokie buvo. Ir aplinkybės buvo tokios, kokios buvo.

Ir vis dėl to. Kad ir kaip gyvenimas mėgino pakirsti mano mamą, ji niekada nepasidavė. Ir į save sugėrė ne tik mūsų visų skausmą, tačiau ir mums visiems suteikė viltį.

Pasiimkit ir jūs bent šį tą. Ir pagalvokit. Ne apie mano, bet apie savo mamas. Gal kitaip. Gal kitur. Gal ir jos turėjo būti stiprios dėl jūsų visų, dėl šeimos. Tik nesmerkit tų, kurie palūžta. Nes mano mama visada turėjo lengvesnę išeitį. Bet ji jos nepasirinko. Ir dėl to ne tik jos gyvenimas pasikeitė, bet ir tų, kurie jos pakankamai nevertino, nesaugojo, tačiau kuriuos ji pati brangino ir saugojo. Tokia yra mano mamos istorija.

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: