17-22 savaitės (2012) kinoteatras

Paskelbė: buržujus Data: 2012-06-18 10:51

Spausdinti | Komentarai

SAVAIČIŲ GRAŽUMAS:

Seven Pounds (2008) – apie filmą trimis žodžiais: filantropija aukščiausiu lygiu. Žinote, dažnam aktoriui ateina sužibėjimo akimirka, rimtas vaidmuo, kuris išsiskiria iš visų iki šiol atliktų aktoriaus vaidmenų? Net Adam Sandler tokį turėjo filme Reign Over Me. Manau, kad Will Smith pagaliau pasisekė ir tokį vaidmenį turi ir jis. Nors filmo eigoje atrodo, kad vaidmuo nėra kažkuo išskirtinis (gal tik įdomus), tačiau filmo gale ateina suvokimas, jog visos scenos, visi pokalbiai buvo suvaidinti labai tiksliai ir suderintai su visu filmu. Visiškas nuoseklumas – pažiūrėjęs filmą perkratai mintyse visas scenas ir suvoki, jog nei viena nebuvo iškritusi iš konteksto. Kiekvienas Will Smith personažo žingsnis šiame filme yra profesionaliai atidirbtas, perteikiantis personažą nuo A iki Z. Tai yra pirma šio filmo stiprybė.

Antra šio filmo stiprybė – siužetas. Pirmiausia dėl to, kokia forma jis pateikiamas – iki pat pabaigos neaišku, kas vyksta ir kokie personažo tikslai. Meilės linija atitraukia dėmesį ir neleidžia per anksti suprasti viso siužeto vaizdo. Ir tai yra labai gerai, nes siužetą supratus tik gale, būna daug malonesnis įspūdis. Antra, tai pati istorija. Dalis žmonių sako, jog istorija kvaila, nerealistiška, perspausta. Aš sakau, kad dirbtinumo galima rasti visur, bet tokie žmonės gali išties egzistuoti ir tikrame pasaulyje. Net neabejoju, kad tokių žmonių yra – vienas, kitas. Filmo tikslas – perteikti kitokį žmonių gyvenimą, kuris vienu ar kitu būdu užkabina žiūrovus ir priverčia juos atkreipti dėmesį į tokius poelgius. Nuo pat pirmos filmo scenos filmas užsuka ruletę. Nejučia pradedi lošti ir mėgini atspėti – kas čia vyksta? Kodėl jis taip elgiasi? Kodėl vienais veiksmais prieštarauja savo kitiems veiksmams?

Absoliučiai rekomenduoju pasižiūrėti šitą kūrinį apie keistą gėrį. Will Smith čia nuostabus, kiti aktoriai – puikūs, filmas ramus ir įtraukiantis. Labai tinka žiūrėti tada, kai norite gražios, pasiaukojančios istorijos su meilės priemaišomis. Šiame filme netgi meilė kitokia. Meilė žmonėms – keista, bet graži. Galima sakyti – pavyzdinė.

• •

SAVAIČIŲ ISTORIJA:
Midnight in Paris (2011)
– dar vienas išskirtinis Woody Allen filmas, iš kelių jo paskutinių kūrinių šaunantis aukščiausiai ir nesustabdomai. Ir vėlgi – apie šeimyninius santykius :) Niekas to geriau nedaro už Allen’ą, ir niekas geriau už jį to nesuvaidindavo, kol jam, matyt, atsibodo vaidinti. Šįkart jo vaidmenį atliko vienas iš Holivudo gražuoliukų Owen Wilson. Ne veltui sakau, kad „jo vaidmenį atliko“, nes Owen atliktas personažas buvo absoliučiai identiškas daugumai Woody vaidmenų. Manieromis, kalbėjimo būdu, elgesiu ir netgi minčių reiškimo forma. Personažas buvo lygiai toks pats lėtas, ramus, ieškantis prasmės smulkmenėlėse, kuriose prasmės galbūt net nėra.

Filmo istorija, kaip visada, komplikuota – sunku suprasti, ar tai romantiškas filmas, ar krizių apimta istorija. Aš pavadinčiau tiesiog „eigos filmu“ – jį reikia žiūrėti nesigilinant, kaip personažams viskas baigsis, kas nutiks vėliau. Reikia tiesiog pasiduoti tėkmei ir mėgautis kiekviena scena. O scenų yra tikrai nuostabių. Stengiuosi neišduoti turinio, be scenos su rašytojais, dailininkais – nepakartojamos. Tik toks genijus kaip Woody gali ne tik kad sugalvoti tokį dalyką, bet jį dar taip puikiai įgyvendinti. Aktoriai šioms scenoms parinkti tobulai. Personažai išdirbti fantastiškai. Toks jausmas, kad atsiverti knygą ir priešais akis matai būtent tą, knygą parašiusį žmogų. Manau, kad ši filmo dalis yra stipriausia. Tačiau visas kitas filmas irgi nenusileidžia – rodos, Woody su aktorių ir kita komanda pasistengė išdirbti viską iki paskutinio taško – besikeičiančių epochų išvaizdą, žmonos ir vyro santykius ir nesutarimus (kurių kiekvienam pasitaiko gyvenime, ir tai taip pažįstama, kad net pikta!), perdėto pižoniškumo, neapsikentimo klausant perspaustų inteligentiškų kalbų (o taip!). Ir aišku, techniniai dalykai – pavyzdžiui, garso takelis, kuriame tarp visų tautų pamini ir lietuvius.

Kažkas sakė, jog svarbiausia šio filmo mintis yra tai, jog jeigu nesijauti laiminga (-s), gal ne ten (o gal ne tada) ieškai laimės? Bet aš pasakyčiau, jog daug svarbesnė mintis yra ta, jog kiekvienas mūsų kažkam jaučiame nostalgiją, kiekvienas norėtume, kad kažkas ir kažkur sugrįžtų, pasikartotų. Bet tik reikia suprasti, jog tai paprasčiausia nostalgija, ir ne dėl vietos ar laiko priklausys mūsų laimė, o būtent dėl to, kaip į tą laimę pažiūrėsime ir kaip ją priimsime. Nusijausminau, bet toks jau šis filmas – romantika, nostalgija, prisiminimai ir meilė. Tikrai vienas iš privalomų pažiūrėti.

• •

SAVAIČIŲ VAIZDAI:
Hugo (2011)
– nevyniojant nieko į vatą (kas čia per posakis?) iškart pasakysiu – neišpasakyto grožio filmas. Martin Scorsese po įspūdingojo savo šedevro Shutter Island pastatė dar vieną šedevrą, tik šįkart – ne tik suaugusiems, bet ir vaikams. Filmo grožį pamatyti galima nuo pat pirmos minutės – vaizdai apdirbti iki tokių smulkmenų, jog žiūrint per didelį ekraną jauti malonumą vien dėl vaizdo ryškumo ir spalvingumo. Bet įspūdį palieką ne tik tai – jau nuo pirmųjų scenų galima stebėtis nuostabiomis vieno filmavimo scenomis, kai kamera juda po dideles ir kompleksiškas erdves. Toks filmavimo būdas – šio filmo vizitinė kortelė. Dar vienas grožis – aplinka. Nežinau, kiek autentiškumo tuose laikrodžiuose ir pačioje stotyje, bet erdvės padarytos taip gražiai, jog atrodo kaip pieštos. Prisiliesta netgi prie tokių smulkmenų, kaip lempučių degikliai. Šiame filme galima grožėtis vos ne kiekvienu kadru, nes visos smulkmenos sutvarkytos iki milimetrinio tikslumo. Tiesiog paveikslai.

Istorija – graži pasakaitė apie draugystę, atsidavimą tikslui ir atsakingumą. Pasakojimas toks gražus, jog tikrai verta rodyti kiekvienam vaikui. Tiesa, veiksmo filmų ar Pokemonų užaugintam vaikui šis filmas gali būti neįdomus. Vietomis dialogai tikrai ištempti, o kai kuriose scenose jaučiasi dirbtinumas. Kai vaikai vaidina suaugusiųjų emocijas ir mėgina atvaizduoti jų judesius, tai atrodo nenatūraliai. Čia mažytis filmo minusas – netikroviškas vaikų elgesys netgi paprastose situacijose.

Tačiau visa kita – kartais tiesiog gražu, o kartais stulbinama. Ko negalima nepaminėti, tai aktorių komandos ir vaidybos. Režisierius turėtų be galo džiaugtis casting‘o įmone, nes aktoriai kiekvienam personažui buvo parinkti tobulai. Pradedant pagyvenusiais ponais, ieškančiais būdo pabendrauti, baigiant stoties prižiūrėtoju ar gėlių pardavėja. Sasha Baron Cohen įrodė, kad gali vaidinti ne tik savo humoro filmuose, bet yra gabus sukurti tobulą vaidmenį – savo išraiškomis, povyza ir emocijomis. Ir negalima pamiršti vieno išskirtinio vaidmens, kuris mus sužavėjo galbūt dėl to, jog jį atliekantį aktorių neseniai buvom matę kitame filme. Kalbu apie filmų žinovo personažą, aktorių su baisia pavarde Michael Stuhlbarg. Ar turime naują išskirtinį aktorių kino padangėje? Palikęs didžiulį pirmąjį įspūdį po A Serious Man, jis vėliau man užkliuvo seriale Boardwalk Empire – nedidelis, bet tikrai įsimintinas vaidmuo. Kai pamatėme jį Men in Black 3 dalyje, kur jis atliko labai smagų personažą, negalėjom patikėti jo transformacija šiame filme. Taip, ir čia jis atliko nedidelį, beveik nepastebimą vaidmenį, tačiau jo pasirodymas ekrane suteikė filmui kažikokio rimtumo ir prabangos. Apskritai filme nebuvo nei vieno vaidmens, kuris netiktų bendrame katile – netgi saldus ir jaunas berniuko tėvas buvo puikiai pritaikytas prie istorijos. Ir tai parodo visos komandos profesionalų darbą – pradedant tais, kurie aktorius atrenka, baigiant pačiais aktoriais, kurie sugeba suvaidinti savo rolę ne tik pagal istorinį laikotarpį, bet ir pagal bendrą filmo atmosferą.

Ir dar pridursiu, jog šis filmas sužavi tuo, jog filmo pabaigoje supranti tai, jog jis paremtas tikrais faktais, tikrais žmonėmis. Matėte, jog rašiau, kad tai „graži pasakaitė“? Taip, tai pasakaitė, bet apie tikrus žmones. Be proto mėgstu filmus, kurie juos pažiūrėjus priverčia pasidomėti kuo nors, apie ką turi tik mažas bendras žinias. Tik rekomenduoju iki filmo apie tuos žmones nesidomėti – režisierius tikrai gerai papasakoja istoriją, todėl nekyla jokių klausimų apie tai, kas įvyko filme. O tikrąją žmonių istoriją galima pasiskaityti ir vėliau.

Trumpai užbaigiant: būtinai žiūrėkite. Kuo didesniame ekrane ir kuo geresne kokybe – tuo malonesnis šis filmas jums bus. Tai tikrai vienas gražesnių šių metų kūrinių, kurį reikia pamatyti kiekvienam. Džiaugiuosi, kad yra tokių kūrėjų kaip Scorsese. Manau, kad vienas pirmųjų eksperimentuojančių kino kūrėjų tikrai nuoširdžiai džiaugtųsi pamatęs tokį kino industrijos išsivystymą per daugiau nei 100 metų. Nes išsivystymas – stulbinantis.

• •

SAVAIČIŲ TIESA:
The Invention of Lying (2009)
– ačiū Sauliui už tokią puikią rekomendaciją, kurią tikrai būčiau praleidęs pro akis :)

Įsivaizduokite pasaulį, kuriame absoliučiai nėra melo. Tokia šio filmo esmė. Nuo pat pirmų minučių galime matyti nepatogias situacijas, kurios realiame gyvenime būtų ypač nepatogios. Kai žmonės sako tiesą – tokią tiesą, kurią geriau būtų nutylėti, filme tai atrodo juokingai. Jei tai sakytų realybėje – kiekvienas turėtų daug problemų. Čia ir yra didžiulis niuansas, kuris man užkliuvo – ar filmas yra apie melo neegzistavimą, ar apie nesugebėjimą nutylėti? Todėl filmo pradžia man labai „strigo“ – dėl to, jog daugumos parodytų kurioziškų situacijų galima išvengti ir pasaulyje, kuriame nėra melo – tiesiog nereikia balsu ištarti to, ką pagalvojai! Juk nutylėjimas, regis, nėra melavimas?

Esminė filmo detalė, kurią panagrinėti patiko labiausiai – melas geriems tikslams. Savižudžio linija – puikus pavyzdys to, jog melas – tiksliau, pagražinta tiesa – dažnai gali padėti. Ir tik todėl sveikas melo kiekis mūsų visuomenėje yra gerai. Aišku, čia amžina ginčų tema – ar melas, kuris pradžiugina ar padeda žmogui, yra teigiamas dalykas? Iš esmės melas lieku melu, bet, kaip sakoma, tikslas pateisina priemones.

Pats filmo įdomumas, asmeniškai man, prasidėjo nuo tos akimirkos, kai viskas buvo susieta su religija. Nieko geriau iš šio filmo ir nebuvo galima tikėtis. O čia jau reikia pamatyti gyvai – nenoriu plėtoti šios siužeto linijos atpasakojimo, nes pamatę pasisavinsite daug geriau. Tik noriu pasakyti, jog iš religinės pusės melas irgi yra toks pats, kaip įprasta: jį galima išnaudoti savanaudiškiems tikslams, jį galima išnaudoti pasipelnymui (kas mūsų realiame pasaulyje sėkmingai daroma), bet taip pat jį galima išnaudoti ir geriems tikslams. Kai žmonės tikės, jog susitiks artimuosius pomirtiniame gyvenime, jiems bus lengviau su jais atsisveikinti. Tačiau kai žmonės tikės, kad gali nusikalsti, o jei melsis, tai jiems bus atleista – čia jau blogai. Ir daug kitų niuansų apie kuriuos priverčia pamąstyti šis labai paprastas, bet gilią šaknį kabinantis filmas. Iš tiesų tai mane labiausiai ir sužavėjo, jog tereikia sulyginti pasaulį be melo su religijos atsiradimu – ir gauname labai gerą interpretaciją, kodėl religija yra niekuo nepagrįstas reiškinys. Ir dar tas suvaidintas žmonių naivumas, kurį dažnai pamatai ir realiame gyvenime – viskas atitaikyta. Rekomenduoju, puiki komedija, geri juokeliai, genetiškai netobulas Ricky Gervais ir įdomus požiūris į pasaulį. Verta.

• •

Spirited Away (Sen to Chihiro no kamikakushi) (2001) – kiekvieną kartą pažiūrėjęs tokį anime filmą, dėkoju tiems, kurie mane įkalbėjo pradėti žiūrėti šį žanrą. Tie, kas skaito mano kinoteatrus, tikriausiai pasakys, jog pabodau su nuolatiniu to paties kartojimu. Bet padėkų niekada nebus per mažai :) Kažkodėl negaliu išsamiai kalbėti apie anime. Šie filmai tiesiog arba patinka, arba ne. Aišku, pagrinde žiūrėjau tik rekomenduojamus, todėl prastų beveik nepasitaikė. Visuose juose vaizduotė neišpasakyta, nupiešta – ypač gražiai. Šiame filme vaizduotės irgi apstu. Aš net stebiuosi, kaip galima prikurti tiek skirtingų filmų – toks įspūdis, kad net Broliai Grimai nėra sukūrę tiek skirtingų pasakų. Aiškiai matosi, jog kūrėjai į šį filmą sudėjo daug širdies. Istorija pasakojama ne tik žodžiais, bet ir vaizdais, nutylėjimais, sustingimais – kaip tikrame filme, žiūrint tikras žmonių emocijas. Rekomenduoju, vienas iš to didelio privalomų pažiūrėti anime sąrašo.

Men in Black III (2012) – kai kurių filmų negali vertinti blaiviai, nes tiesiog suveikia paprasčiausia nostalgija. Pirmoji dalis buvo sukurta prieš 15 metų!! Kai pamačiau pirmą dalį, ėjau į penktą klasę! Ir pamenu, jog MIB buvo vienas įspūdingiausių to meto filmų, kurie paliko gilų įspūdį. Išėjusi antroji dalis nė kiek nenuvylė – nors ir prastesnė, bet ne tiek, kad sugadintų įspūdį – bajeriukai geri, siužetas taip pat geras, ir dar tie patys charizmatiški personažai. Ir kaip dabar keikt tokį filmą, kuris įsirėžęs galvoje nuo pat vaikystės? :) Išties šios trečios dalies labai laukiau. Kai sėdėjau salėje, pirmas 15 minučių galvojau, kad kėliau per dideles ekspektacijas. Dar 30 minučių galvojau, OK, viskas čia normaliai. Likusią filmo dalį neapsisprendžiau, ar reiks čia jį keikti, ar girti. Bet nedarysiu nei vieno iš šių dalykų. Kaip MIB trilogijai filmas puikiai atidirba savo darbą – parodo viską, ko galima buvo tikėtis. Ir humoro, ir ateivių, ir juokingų situacijų su ateiviais nusikaltėliais. Dar blogiukas, baisesnis už visus mūsų pasaulio baubus, ir į jį visiškai ramiai reaguojantys agentai. Šis filmas yra tiesiog nuotykinis fantastinis filmas – iš jo nesitikėkite nieko rimto. Tai „pramogų“ filmas. Nemažai tokių „pramogų“ filmų esu čia iškeikęs už nelogiškumą ir kvailystes, bet leiskite gi kartais pasirinkti savo priešus ir karalius :) Taip, šiame filme apstu kvailysčių – bet jam galioja terminas „fantastinis“. Pats siužetas – įdomus vien tuo, jog ne tik pakeičiamas istorijos tipas, bet viskas dar ir susiejama su istoriniais įvykiais. Aišku, tas susiejimas keliantis šiokį tokį juoką, bet sujungus visas detales į vieną vietą, gaunasi labai neblogas veiksmo filmas. Ir dar ta graudi pabaiga – iki pat paskutinės akimirkos galvojau, jog tas pabaigos kabliukas bus visai kitoks. Aišku, nieko ten ypatingo neįvyko, tačiau bendrai filmo istorijai tikrai nepakenkė. O labiausiai istoriją tempė ir buvo tobulas istorijos papildytojas – tai Griffin, kelių dimensijų gyventojas ateivis. Jo linija buvo nuostabi – vienas džiaugsmas matyti tokius personažus, kurie pagyvina bendrą atmosferą. Beje, Andy Warhol buvo vienas geresnių bajerių filme. Dešimt balų. Taigi, nepezant čia apie tai, apie ką pezėti neverta – eikite žiūrėti puikaus fantastinio filmo. Pažiūrėjau su pasimėgavimu. Pasišaudė, palakstė, pajuokavo ir kitaip „davė vaizdų“. Žalia šviesa.

Rundskop (Bullhead) (2011) – gyvulys-žmogus, žmogus-gyvulys. Žiūrėdamas šį filmą niekaip neatsikračiau jausmo, kad daugybė žmonių, netgi pažįstamų, gyvena lygiai taip pat – farširuoja save injekcijomis ar tabletėmis, dar suvalgo taip pat prifarširuoto maisto ir taip konservuojasi. Bet čia kita tema. Nors pabrėžiama, jog filmas yra apie gyvulių augintoją, kuriam mafijozinis jautienos prekeivis pasiūlo sandėrį, tačiau pagrindinė siužeto linija yra ne tokia. Istorija greitai nukreipiama visai kita linkme ir mafijoziniai reikalai bei susitarimai lieka tik antraplanis, palaikantysis veiksmas. Šis belgų filmas, kaip ir daugybė europietiško kino, stiprus tuo, jog turi nekasdienį, keistą personažą, ir išdirba jį iki pat paskutinio plauko. Vaidmuo – nepriekaištingas, aktorius suvaidino tikrą bulių, ne tik fizine išvaizda, bet ir psichologine – elgesiu, įniršiu, buku požiūriu į viską. Personažas, nuolat susileidžiantis neaiškios paskirties vaistų, po truputį, vystantis antraplaniam, detektyviniam veiksmui, atskleidžia šokiruojančią tiesą, kodėl tuos vaistus vartoja. Taip, tai sunkus, tamsus filmas, kuriame išskirtinai pasirodo personažas – puikus aktoriaus vaidmuo. Nors šis filmas nėra tas, kuris sukelia didelį katarsį ir apie kurį po daugybės metų galėtum sakyti „o taip, prisimenu, nepakartojama“, tačiau kažko blogo apie jį negalėčiau pasakyti. Sunku kritikuoti kūrinį, kuris yra visiškai kitoks, nei pastarąjį laiką matyti filmai. Jis toks per daug niūrus, savotiškai niūrus, filmas be jokios prošvaistės. Bet tai ir yra jo žavesys – stebėti siužeto istoriją, kaip viskas krenta žemyn negrįžtamai, o pasiekus dugną telieka į jį stipriai atsitrenkti. Nusiteikite nenuotaikingam filmui. Nusiteikite sunkių emocijų gūsiui. Pasiruoškite šiam filmui ir tuomet jis turėtų jums taip pat palikti įspūdį.

Carnage (2011) – kartais į ekranus išleidžiami filmai, kurie sukurti vienoje patalpoje su ribotu skaičiumi personažų. Būta tokių filmų gerų, būta blogų, bet stilius vis dar kartais panaudojamas. Ir štai turime puikią komediją-dramą, kur visas veiksmas vyksta viename kambaryje (su išėjimu į koridorių ar tualetą), o filme vaidina tik 4 aktoriai. Siužeto situacija gan aiški: vienas vaikas užvožė kitam vaikui, užvožusiojo tėvai atėjo atsiprašyti ir pasiaiškinti, kilo diskusija ir žodžiai liejosi vis laisviau.

Ar filmą galima laikyti geru, jei jame vaidinanti aktorė savo vaidmenį atlieka taip gerai, jog aš nuo pirmos minutės personažo pradėjau neapkęsti? Kalbu apie sumušto vaiko mamą – ji yra viskas, ko šiame gyvenime galima nekęsti. Politkorektiškumo maniakė, užslėptų pastabų dalintoja, dirbtinai malonaus bendravimo karalienė. Jeigu pasaulis būtų anarchija, sumaitinčiau ją piranijoms nieko nelaukęs :) Bet tokia reakcija į vaidmenį tik parodo, jog aktorė puikiai atliko savo darbą, o režisierius – puikiai viską pateikė. Kiti aktoriai irgi pasirodė nepriekaištingai – kiekvienas savotiškas, išsiskiriantis iš kitų. Įdomiausia šiame filme buvo stebėti kaip keičiasi ginčo kryptis ir kaip kas kažkiek minučių kinta „kaltųjų pusė“. Tai kalti sumušto berniuko tėvai, tai kalti sumušusiojo, tai kalti vyrai, tai kaltos moterys, o galų gale viskas netgi susikryžiuoja. Visas tas balaganas ir pokalbiai taip įtraukia, jog nejučia pradedi gaudyti kiekvieną žodį ir net nepajauti, kaip filmas prabėga. Nenustebkite – šis filmas tai vientisas, nesustojantis ginčas. Jeigu tai skamba nepatraukliai, neapsigaukite – tai vienas iš juokingiausių paskutiniu metu matytų filmų apie santykius. Rekomenduoju tiems, kurie nori pasijuokti iš kitų žmonių problemų ir nesutarimų.

• •

The Hunger Games (2012) – girdėjau kalbų, kad daug kas nesuprato šio filmo istorijos, siužeto. Pagalvojau, kad gal žmonės per daug popkornų ryja ir beieškodami dėžutėje jų likučių nepamato esminių siužeto taškų, be kurių istorija lieka neaiški. Bet jeigu planuojate žiūrėti: tai filmas apie mūsų pasaulį ateityje: po sunkaus karo besitvarkančioje visuomenėje, suskirstytoje į 12 rajonų, gyvenimas sunkus, maisto trūksta, žmonės sukasi kaip gali, gyvena varganai. Kad visi žmonės atsimintų karą ir jo nebenorėtų, kiekvienas rajonas kiekvienais metais turi skirti po 2 savanorius vaikus – mergaitę ir berniuką – išgyvenimo žaidimui. Taip, The Hunger Games. Na, o toliau istorija apie pasiaukojimą, atkaklumą, komandinį darbą ir t.t.

Rodos apie šį filmą nepavyktų atsiliepti blogai: čia yra ir veiksmo, ir jausmų, ir pagrindinės herojės skausmo, kuriuo žiūrovas paperkamas labai lengvai. Jeigu neskaitėte knygų (kaip aš), tuomet netgi siužetas įdomus iki pat pabaigos – aišku, kokia esminė filmo baigtis, tai nuspėjama iš pat pradžių – kitaip ir būti negali. Tačiau iki pat pabaigos norisi sužinoti kelis šalutinius dalykus – tikriausiai tai gelbsti filmą nuo to, jog tvirtai sakyčiau „velniškai nuobodu, viskas aišku nuo pradžių“. Nors ir aišku nuo pradžių, bet filme visai įdomu stebėti personažo augimą, pastangas pasiekti tą galutinį tikslą, o labiausiai akį patraukia aplinkinių noras jai padėti. Ypač įstrigo rūbų dizaineris – kurį, beje, labai smagiai suvaidino Lenny Kravitz.

Filmas prabėga momentaliai – gal todėl, jog per ilgai vystoma istorija iki kovų. Dėl tokio vystymo režisierius netgi išlošia. Pasakojimas apie pasaulį ir jame gyvenančius žmones, o vėliau pasiruošimas kovoms – galima sakyti, kad tai įdomiausia filmo dalis. Pati kova užtrunka sąlyginai trumpai, ir tiesą sakant, jei ji būtų ilgesnė – pasidarytų labai nuobodi. Taigi win-win situacija: žiūrovas ilgai pažindinamas su įdomiais istorijos faktais, o vėliau nespėja užmigti žiūrėdamas kovą.

Tačiau ar galėčiau filmą vertinti kaip labai gerą? Tikrai ne. Neslėpsiu, jis man patiko, neatitraukiau akių, laukiu antros dalies. Didelių priekaištų filmo metu neišreiškiau. O kad filmo metu nepamatau minusų, reiškia filmas tikrai neblogas (arba neblogai prikaustantis dėmesį ir atitraukiantis mintis nuo klaidų). Kovų scenos buvai prastos – lyg iš filmo vaikams, kur vaikai patenka į džiungles ir laksto tarp kelių krūmų. Jokios įtampos ir įspūdingų išgyvenimo kovų. O bevykstant kovoms – jokių žiūrovų reakcijų ir „rėmėjų“ įsitraukimo, nors pusę filmo buvo akcentuojama, kaip šios vaikų kovos yra stebimos ir kaip svarbu gauti „rėmėjų“. Iš visų tų kalbų liko tik pasilakstymai miškuose ir vienas parašiutas su vaistais. Tokių ir smulkesnių siužeto skylių tikrai pasitaikydavo – taip dažnai nutinka, kai išsamią ir vaizdingą knygą bandai sutalpinti į dvi kino ekrano valandas.

Kur alkis filme? Kodėl Bado (alkio) žaidimai? Ar matėte nors vieną tikrai badaujantį žmogų? Visą alkanumo įspūdį sudarė tik dvi smulkmenos: vietinio didvyrio pasiaukojimas dėl bandelių ir purvinos mergaitės žvilgsnis į tai, kaip batonu šeriamos kiaulės. Keista, kad filmo kūrėjai nesugebėjo perduoti esminės istorijos esmės – alkio. Ne veltui gi žaidimai turi tokį pavadinimą.

Bendrai žiūrint – galite žiūrėti filmą, visai įdomus. Bet, deja, nėra toks super geras kaip žadėta (nors gal ir nereiktų perspausti su kritika). Jennifer Lawrence, pagrindinė aktorė, anksčiau suvaidinusi tobulą vaidmenį filme Winter’s Bone, šįkart irgi puikiai atliko darbą. Gal kai kur per daug paverkė, bet nieko tokio :) Kameros drebinimas – „realistiškesnio vaizdo sukūrimui“ – šiek tiek nervino, bet netrukdė. Veiksmo užteko, įdomių futuristinių pasakojimų – irgi. Futuristinė psichų aukštuomenė – irgi įdomus vaizdas. Vienu žodžiu, filmą tikrai galima žiūrėti, bus kur akis paganyti.

• •

J Edgar (2011) – šį filmą pažiūrėti paskatino vieno tokio Manto komentaras, jog jis pagaliau supranta, kodėl gi Gražulis toks visuomet piktas. Ir tikra tiesa, pažiūrėjus filmą tokiam posakiui tegali pritarti :) Bet filmas, iš esmės, nėra apie tai. Filmas apie J. Edgar Hoover, FTB įkūrėją ir jiems 50 metų vadovavusį direktorių. Jei dar nesusidomėjote, tai filmas apie žmogų, kuriam kilo tokios genialios idėjos, kaip pirštų atspaudų archyvai ir laboratoriniai nusikaltimo aplinkos tyrimai.

Iškart pasakysiu, kad gal filmas nėra pats geriausias, nes visgi bandant suteikti tokiam vaidmeniui žavesio, vaidmuo atiduotas Leo DiCaprio. Toks bandymas ne visai pavyko. Nors ir gerai vaidino, gerai suprato savo personažą, tačiau vaidmuo rodėsi perspaustas, vietomis per daug dirbtinas ir per daug visuomet-vienodai-piktas. Juk net didžiausi gnydos kartais atsileidžia, o čia štai to atsileidimo pritrūko. Bet tiesą sakant, man filmas visai patiko. Visų pirma, iš istorinės pusės – sužinoti smulkiau apie FTB įkūrėją, apie jo gyvenimą ir darbo būdus buvo visai įdomu. Filmo tikslumas, sakyčiau, visai neblogas – kiek teko paskaitinėti istorinių faktų, tai filmas viską labai teisingai atvaizdavo. Pats personažas – irgi užkabinantis. Nors aktorius ir ne puikiai atliko vaidmenį, bet istorinį tipažą sugebėjo pateikti taip, kad būtų įdomu jį tyrinėti ir laukti, kas gi bus toliau. Filmas įtraukė – savo pasakojimu, faktų pateikimu.

Skaičiau gerą komentarą apie aktorių pavertimą senais – jog žiūrint į juos, nejučia prisimeni Jackass epizodą, kur jie irgi pasidarė senukų grimą ir vaikščiojo pro šortų klešnę išlindusiais kiaušiniais bei laižėsi gatvėje (ir panašiai, toliau nebepasakosiu). Tikra tiesa – tas dirbtinas apsimetimas senukais labai priminė tuos epizodus. Prisipažinsiu, pradžioje pasirodė, jog grimas puikus ir viskas šiuo klausimu aišku. Tačiau vėliau apsigalvojau, nes grimas ir aktorių „nupezęs“ elgesys pradėjo erzinti – neprofesionalus darbas, t.y. kiekvienoje scenoje išlendanti kokia nors klaida. Pavyzdžiui, vienoje scenoje atrodo viskas gerai, dūsauja, steni, nesurezga sakinio – o kitoje žingsniuoja taip, lyg visi sąnariai būtų 20 metų senumo, o kojos būtų tvirtos kaip jauno eržilo. Tas pats su jaunomis akimis – nederėdavo prie veido. Ir bendrai visas elgesys jau toks dirbtinai sukriošintas, jog rėždavo akį. Ši filmo dalis tikrai prastoka. Galima į ją nekreipti dėmesio pasineriant į siužetą, bet šios klaidos vis tiek išlieka. Šį Clint Eastwood naujausiąjį kūrinį žiūrėti tikrai galima – ypač mėgstantiems istorinius filmus. Man buvo ypatingai malonu sužinoti, iš kur ir kaip kilo FTB. Dabar ir visokie CSI serialai atrodo logiškesni. Neblogas filmas, šiek tiek į šoną krypstanti vaidyba, prastokas grimas, bet bendras vaizdas – vertas laisvo laiko. Ne prioritetu, bet vertas.

• •

Ponyo On The Cliff (Gake no ue no Ponyo) (2008) – kaip kažkas išsireiškė, tai japoniškasis Žuviukas Nemo. Gal ne veltui, jeigu filmą pristato Walt Disney Pictures. Tik nenoriu suklaidinti – tai anime filmas, kurį režisavo Hayao Miyazaki, čia tas, sukūręs krūvą įspūdingų anime filmų ir turi visą studiją savo tokiam darbui. Šis jo kūrinys – apie berniuką ir stebuklingą žuvelę, kuri labai nori būti žmogumi. Šis filmas, kitaip nei Spirited Away, šiek tiek paprastesnis, jame daugiau veiksmo žmonių pasaulyje. Tačiau ir jam netrūksta fantazijų, kurios šįkart persikelia po vandeniu. Kaip daugelyje anime filmų, taip ir šiame personažai  pateikiami taip nuoširdžiai ir mielai, jog sunku susilaikyti nuo simpatijų jiems. Nei vienas personažas neatrodo nykūs. Aišku, šis filmas nesukelia tokio susižavėjimo, kaip Spirited Away ar koks Howl’s Moving Castle, bet vis tiek yra vienas didelis džiaugsmas akims. Puiki animacija, puiki istorija. Kai peržiūrėsite visus anime hitus, nepraleiskite progos pažiūrėti ir šį.

Chronicle (2012) – nors filmo pradžia nieko nežadėjo ir vis labiau atrodė, jog filmas – dar vienas holivudinis pseudo-dokumentikos šlamštelis, ateityje turėsiantis tokią pat vertę kaip dabar turi „Bleiro ragana“, visgi įpusėjus filmui pasirodė kitaip. Dabar bandau sugalvoti ir niekaip nepamenu, ar Holivudas yra sukūręs geresnį pseudo-dokumentikos filmą nei šis. Paranormal Activity, Cloverfield buvo absoliutūs šlamštai, kurie net neturėtų būti laikomi filmais – nes neturi jokios vertės ir apskritai yra be proto prastai padaryti. Tuo tarpu šis filmas kitoks. Šį filmą galima būtų lyginti nebent su norvegų Trollhunter – irgi pseudo-dokumentikos filmu, kuriame ne tik įdomiau dėstoma istorija, bet netgi nemažai humoro. Todėl jei norite padoresnio filmo filmuoto „drebančia ala buitine kamera“, žiūrėkite Trollhunter arba Chronicle.

Šis filmas nestebina savo kinematografija – viskas padaryta gan paprastai, efektai minimalūs, o išties įtemptų vietų yra nedaug. Labiausiai žiūrovas sudominamas istorija. Apie super galias vaikystėje ar vėliau pagalvodavome dauguma. Šiame filme tas galias įgauna trys personažai, kurie jas nori išnaudoti visiškai skirtingai – vienas geriems reikalams, kitams nelabai, o trečias apskritai nori nenaudoti. Taip atsiranda priešprieša tarp draugų, iš kurių vienam, kaip ir privalo būti, atsisuka varžteliai.

Esminė šių atsisukusių varžtelių mintis būtų ta, jog tokius žmones prie nevaldomo elgesio priveda visuomenė, šeima, aplinkiniai žmonės. Aš filme įžvelgiau gerą mintį: esame drąsūs engti pavienius individus ar nekreipti dėmesio į tai, kaip juos engia kiti. Bet drąsūs tol, kol tie individai yra išties silpni. Kai tik kokioje nors JAV ar kitos šalies mokykloje į neviltį puolęs vaikas iššaudo krūvą bendraamžių, tuomet visi susiima, kad kažkas vyksta ne taip. Bet kol niekas nešaudo – tol mokytojai labai dažnai užsimerkia, o tėvai nenori nieko žinoti. Bet čia tik nukrypimas, nes pagrindinė filmo mintis tikrai nėra ta. Apskritai filmas toks labiau „be minties“. Tiesiog įdomi istorija didžiajam kinui – galbūt be jokios meninės vertės, netgi be išliekamosios vertės. Tačiau filmas tikrai įtraukiantis ir įdomus. Personažų galioms stiprėjant nuolat lauki, kas bus toliau. O ir pasakojimas dėstomas daug normaliau, negu daugumoje pseudo-dokumentikos filmų. Tas normalumas pasireiškia, pavyzdžiui, logiškose vietose nutrūkstančiame filmavime, lyg išties būtų filmuota paprasto žmogaus. Tokios smulkmenėlės ir sukuria filmui vertę, kurią jam užsitarnauti gan sunku – nes juk šis filmo žanras balansuoja tarp tikrų dokumentinių ir išgalvotų meninių filmų, o subalansuoti geriausius dalykus iš abiejų žanrų yra gan sunku. Taigi, jei norite visai įdomaus filmo apie super galias ir jų turėjimo pasekmes – žiūrėkite. Buvo visai įdomu ir tikrai neprailgo.

• •

Win Win (2011) – kai amerikietiško kino padangėje pasirodo kažkas nuoširdesnio ir natūralesnio, visuomet atkreipia dėmesį. Šis filmas nuolat kabėjo prieš akis, kol pagaliau atradom laiko jį pažiūrėti. Ir ką gi, tikrai patiko. Filmas apie vos galą su galu suduriantį vyrą, kuris laisvu laiku dirba imtynių treneriu, o kad prasimanytų papildomų pinigų susigalvoja vieną ne visai teisėtą dalyką. Nekenksmingą, aišku. Tuo metu į jo gyvenimą įkrenta vienas keistas jaunuolis ir prasideda ilga ir visai įdomi istorija apie santykius tarp atsakingų ir supratingų suaugusiųjų ir jaunų žmonių bei jų tėvų. Tai filmas, kuriame aiškiai parodoma, jog pinigai, už kuriuos reikia pragyventi šeimai, iš niekur neatsiranda. Pinigus reikia uždirbti, juos uždirbti sunku ir būna atvejų, kai pinigų uždirbti nepavyksta. Pagrindinis šio filmo veikėjas – tėvas – yra visiškai eilinis žmogus, kuris nedaug kuo skiriasi nuo daugybės mūsų pažįstamų. Tuo, tikriausiai, šis filmas man ir patiko – natūralumu, tikroviškumu. Kai pasirodo minėtas jaunuolis, vyro ir žmonos elgesys su juo visiškai suprantamas ir nedirbtinas. Visą filmą mėginau įsivaizduoti, kaip elgčiausi jų atveju, ir kuo toliau, tuo labiau supratau, kad jie vaidina visišką tiesą.

Tačiau be pagyrų siužetui ir istorijai, visuomet yra ir kiti dalykai – atlikimo technika ir šiaip technika. O atlikimas labai prastas. Statiški kadrai, filmavimas lyg kokiam pigiam serialui, jokio įdomesnio rakurso. Vaidyba dažnu atveju rodėsi pritempinėjama, žmonos aktoriniai sugebėjimai – neišdirbti, priverčiantys susiraukti nuo netikrumo. Kai atrodydavo, jog aktoriai vaidina žmones, kokie jie yra gyvenime iš tiesų, tuo pat metu matydavosi dirbtinumas ir nesugebėjimas perteikti žmonių emocijų ir manierų. O tos didelės pastangos viską suvaidinti kuo natūraliau sukeldavo priešingą efektą – mimikos ir reakcijos nepavykdavo ir kartais būdavo netgi juokingos. Tai trukdė visą filmą, ir neaišku, ką dėl to reiktų kaltinti – juk aktoriai tikrai neblogi. Na, bet ne visada aikštelėje pavyksta sukurti atpalaiduojančią aplinką. Galite žiūrėti šį filmą, jis tikrai neblogas. Gražus filmas apie gyvenimą, (ne)atsakomybę ir paprastumą. Per viduriuką, šiek tiek aukščiau.

• •

It’s Kind of a Funny Story (2010) – dar vienas filmas, kuriame aiškiai parodoma tiesa, jog visos paauglių, o vėliau ir vyresnių žmonių psichologinės problemos atsiranda dėl spaudimo, nesupratimo, nesiskaitymo. Viskas ateina iš šeimos, viskas. Pažiūrėjus šį filmą į galvą šovė Twelve Monkeys, Shutter Island ir One Flew Over the Cuckoo’s Nest – trys puikūs filmai, kuriuose visas arba dalis veiksmo sukasi psichuškėje. Visuose filmuose psichuškės man įstrigo kaip puikiausiai atvaizduotas beprotnamis, į kurį niekada nenorėtum patekti. Tačiau šio filmo beprotnamis nebaisus. Atvaizduotas gal kiek per gražiai, per silpnai, todėl ir norėjau sulyginti su anais trim, kadangi tik tada pamatai didelį skirtumą tarp rimto filmo ir paprastos komedijos – kaip skirtingai atvaizduojama psichiškai nesveikų žmonių aplinka. Bet ką aš čia taip giliai šaudau? Šis filmas labai paprastas – komedija apie paauglį, kuris nusprendžia nusižudyti, bet užuot tai padaręs pasiprašo į gydymo įstaigą, kurioje jį prižiūrėtų. Taip jį uždaro tarp įvairaus plauko psichinių ligonių, ir taip prasideda kuriozų, nuotykių ir kitokių nesąmonių istorija. Siužetas per daug nuspėjamas ir labai lėkštas – visokie meilės trikampiai, nesusikalbėjimai vieniems su kitais, personažų nesėkmės. Ta dalis labai nuobodi, bet tinkamai nusiteikus, galima ištverti. Vien dėl to, kad šiame filme yra kelios geros mintys, visiškai jo neprabrokiju – visgi čia aiškiai pasakoma, kad galima daugybę visko nuveikti ir be didelių pasiekimų ar sunkių mokslų. Ypač, jei nesinori savęs kankinti ir daryti tai, kas tau tikrai nepatinka. Reiktų šį filmą pažiūrėti ne tik paaugliams, bet ir tėvams, kurie per daug spaudžia savo vaikus. Beje, filme dar yra ir Zach Galifianakis – kaip visada keistas, bet šįkart visai juokingas. Apskritai filmas visai neblogas – norint pailsėti po sunkios dienos puikiai tiks.

Wrath of the Titans (2012) – kai rašiau apie šio filmo pirmtaką, Clash of the Titans, bėdavojausi, jog graži graikų mitologija apmaunama Holivudinio bajavyko rūbais be jokios gilesnės prasmės; kur tik spindintys raumenys ir tuščiagalvis veikėjas svarbiausia. Ši antra dalis yra žymiai geresnė už savo pirmąją – po didžiulės kritikos lavinos, kūrėjų komanda atkreipė dėmesį į daugelį dalykų ir pastatė šiek tiek geresnį filmą. Bet ar labai gerą? Ne. Iš vienos pusės, šiuo metu populiarus stilius – graikų mitologija, apipinta kosmonautiškai galingais didvyriais ir visokiais Olimpo dievų triukais – šis stilius pristatytas puikiai. Didingas filmas, galingi ir pikti dievai, baisūs monstrai, bejėgiai pamaldūs žmogeliai. Tačiau dėmesys suteikiamas ne graikų mitologijų ypatybėms, dievų galingumui. Daugiausia dėmesio, kaip įprasta Holivude, suteikiama didvyriui herojui, kuris gelbsti ne tik savo mylimuosius, bet ir visą pasaulį. Herojaus sudievinimas šiame filme – jau per daug. Toks palaužiamas ir mylintis tėvas, bet tuo pat metu toks galingas ir nenugalimas karys. Tiesą sakant, tokių personažų masė jau pabodo. Rodos, jie visi kuriami pagal vieną sėkmės šabloną, skiriasi tik jų apranga ir purvo sluoksnis ant veido. Ar personažai šiame filme įsimenantys? Tikrai ne. Labiausiai įsimena antraplaniai personažai arba efektais sukurtos pabaisos ir šiaip visokie padarai.

Žinote, kas šiame filme yra visiškai puiku? Efektai. Neįsivaizduojate, kaip keikiausi, kad teko žiūrėti šį filmą 3D. Efektai šiame filme tokie gražūs, o jais sukurti personažai tokie puikūs (vien ko verti vienaakiai!), jog žiūrėti juos pigiausia 3D technologija, kuri nutamsina vaizdą ir sulieja linijas – tikra nuodėmė. O jei dar atsitinka taip, jog mielasis lietuviškas kino teatras taupo ir neperka normalių valymo priemonių akiniams, todėl tenka žiūrėti vaizdą pro kalkėmis pasidengusius akinius… Blogiau būti negali. Todėl jei turite galimybę, žiūrėkite šį filmą ne 3D – kino teatre arba namuose. Nes efektai tikrai verti grieko, siaubūnai puikūs, ginklai gražūs, o labirintas užburia. Bet tik dėl efektų ir žiūrėkite, nes pats filmas tai toks prastokas griekas.

• •

Mission: Impossible – Ghost Protocol (2011) – ką dar galima pasakyti apie filmą, kai jis yra veiksmo, ir tai jau – ketvirta dalis? Ar verta ką sakyti? Visiems iki kaulų smegenų turėtų būti žinoma, kad tai super-duper bajavykas apie super-duper slaptą agentą Tom Cruise. Aš net neprisimenu, apie ką buvo visos praeitos dalys, pamenu gal tik tiek, kad visai patikdavo, nors ir buvo kvailysčių. Taip ir su šia dalimi – žiūrėti galima kaip kvailą bajavyką, įtemptą veiksmo filmą. Bet daugiau nėra ko iš jo tikėtis. Kam nepatiks, tas nuomonės niekada nepakeis. Trumpai apie filmą, tai ši dalis nėra labai nuobodi. Neblogai įtraukia, įdomu, nenuobodu. Scena Kremliuje – nuostabi. Humoristiški pasivaikščiojimai pro sargybinius – pasijuokimui; veidrodinė siena – nusistebėjimui (net neabejoju, kad tokia technologija greit bus sukurta arba jau egzistuoja); didysis sprogimas – akims pasidžiaugti. Bet neišvengta ir idiotiškų dalykų. Pasivaikščiojimas dangoraižiais nors kažkiek linksmas, bet štai smėlio audra labiau panašesnė į ateivių įsiveržimą, ir dar blogiuko sekiojimas audroje pagal blakę… Tikrai kvailai padarytos scenos. Bendrai žiūrint – viskas pakenčiama. Čia toks filmo stilius. Kvailas bajavykas su gan įdomiais sprendimais. Džeimso Bondo pusbroliai ir puseserės. Tai ir gerai. Žavesio nekelia, bet pažiūrėti buvo smagu.

The Grey (2011) – po lėktuvo nukritimo Aliaskoje, grupelė vyrų bando išgyventi gindamiesi nuo vilkų. Taip apibūdinamas šis filmas. Aš dar pridurčiau – kaip gerai, kad jiems pasisekė šalia turėti vilkų medžiotoją. Jei nors truputį nusimanote apie gamtą, o konkrečiau – apie vilkus, šis filmas sunervins jus nemažiau, kaip sunervino mus. Jei turėtume tokio filmo DVD ar Bluray diską, tai be jokių abejonių jis keliautų į šiukšliadėžę. Tokie filmai privalo patekti į šiukšlyną, kad neterštų žmonių galvų nesąmonėmis ir paliktų laiko pažiūrėti tikrai gerus kūrinius. Kodėl čia taip kritikuoju? O gi todėl, jog šiame filme bandoma pavaizduoti, jog viskas vyksta realiame, mūsų pasaulyje. Tai dėl to man ir kyla neaiškumas, kadangi šiame filme esantys vilkai – žiauriai keisti. Suprasčiau, jei toks vilkas būtų vienas-kitas, bet čia – visi. O gi filmas pradedamas nuo to, jog atšiaurioje vietovėje dirbančius du augalotus vyrus (stovinčius tarp visokių išsirangiusių vamzdžių ir kitos įrangos) pamėgina užpulti vienut vienutėlis laukinis vilkas. OK, tarkime čia buvo pasiutęs ar koks nors nežmoniškai išbadėjęs padaras. Tačiau vėliau taisyklės pasitvirtina – šiame filme vilkai ne tik puldinėja žmones, bet tam tikrais atvejais jų net nesuvalgo! Kitaip sakant, elgiasi kaip žmonės, kurie pamauna galvą ant kuolo, kad priešai neitų į jų teritoriją. Kitų atvejų gal net neverta minėti – žinokite, čia tik pradžia. Kai filmo viduryje prie 5 vyrų, kūrenančių didelį laužą, ateina vienišas vilkas tiesiog paurgzti, tai supranti, jog čia rodomas toks baisus briedas, kad net nėra žodžių. Galima būtų spjauti, bet gerai pasakė G.: štai tokiais idiotiškais filmais vilkai paverčiami monstrais, kai tuo tarpu jie yra tik paprasčiausi miško gyvūnai, kurie tikrai nėra tokie pavojingi, kaip pasakojama. Taigi, trumpai baigiant, turėtumėte suprasti, jog šis filmas, turėjęs pasakoti apie vyrus, Aliaskoje besiginančius nuo vilkų, iš tiesų pasakoja apie vyrus, besiginančius nuo mąstančių vilkolakių, kurie taip neturi ką veikti, jog persekioja žmones, juos nužudo ir net jų nesuvalgo, nes, matyt, maisto nusiperka prekybos centre. Tragiškas šlamštas.

The Darkest Hour (2011) – košmaras rusų gatvėje. Didžiausia rizika filmui – turėti prodiuserius kurie prieš premjerą taip pristato filmą, jog kiekvienas fantastikos mėgėjas varvina seilę ir nekantrauja jį pamatyti. Ta rizika dingsta, jei filmas išties yra neapsakomai geras. Tačiau kai filmas yra labai žemo lygio, situacija pasidaro kebloka… Aš net nežinau nuo ko reiktų pradėti. Ar nuo prastos vaidybos, ar nuo idiotiškų rusiškų stereotipų, ar nuo loginių klaidų? O gal nuo to, kaip pasakojamas siužetas? Kai įtemptų scenų metu norisi prunkšti, tai supranti, jog situacija tikrai prasta. Kaip pirmą kartą pamačiau šio filmo anonsą, garsiai išreiškiau mintį, jog šitą filmą būtina pamatyti, tai bus gal vienas geriausių šių metų filmų. Bet realybėje… Neišpasakytas šlamštas. Aš net nežinau, nuo ko pradėt, tai gal tuo ir pabaigsiu. Trumpai drūtai, ko vertas šiuolaikinis fantastinis filmas, kuriame ateiviai atrodo kaip koks žemės roplys iš 1989 metų Švarcenegerio kosminio filmo? Kalbu ne apie išvaizdą, o apie efektų kokybę.

Paranormal Activity 3 (2011) – kai pamatai filmą, kuriame užrašyta, jog filmuota 1988 metais, tačiau vaizdo kokybė – skaitmeninė, tai nenorom pradedi juoktis ne tik iš režisieriaus naivumo, bet ir iš žiūrovų, kurie susižavi šituo briedu, kvailumo.  Jokiu būdu negaiškite laiko – tai žiauriai prastas ir nuobodus pseudo-dokumentikos filmas. Jame blogai – viskas.

The Twilight Saga: Breaking Dawn – Part 1 (2011) – na pagaliau parodė įrodymą, jog Edvardas tikrai senas! O jis toks todėl, jog… naršydamas internete naudoja Yahoo paiešką. Iškasenos, haha. Daugiau iš šio filmo neatsimenu nieko. Aj, pamenu, kad galima duoti šiokią tokią pagarbą už mergiotės „sublogimą“ – jei jis buvo efektai, vis tiek atrodė visai neblogai. Bent daug geriau, nei garsioji sekso scena, kuri nesuprantu kuo garsi, nes yra nuobodi ir parodo tik jų veidus ir galingojo herojaus nugarą. Vienu žodžiu, aš net nesuprantu, ką aš čia veikiu :| Iki!

Originalus tekstas tinklaraštyje Buržujaus rašinėliai

Šis tekstas publikuotas bendradarbiaujant su „Buržujaus rašinėliai“.

 
traffix.lt