Gegužės 5-15 dienomis Kaune, Vytauto Didžiojo Universiteto (VDU) Menų galerijoje „101“, eksponuojama ypatinga paroda. Čia iš Pietų Korėjos atvežti budistiniai paveikslai (tenghua). Kartu taip pat atvyko ir penki vienuoliai, tarp kurių yra du lietuviai Won Bo Sunim (Vaida) ir Bo Haeng Sunim (Kęstutis Marčiulynas), taip pat amerikietė, tačiau šiuo metu Korėjoje gyvenanti, Won San Sunim bei dar dvi korėjietės.
Parodos atidaryme gegužės 6-ąją dalyvavo ir VDU Azijos studijų centro atstovai. Po sveikinimo ir padėkos žodžių Won San Sunim papasakojo apie šiuos paveikslus ir jų gamybą.
Budistinis menas buvo pradėtas Indijoje ir Šilko keliu keliavo į šiaurę per Kiniją į Korėją. Budistinė tapyba buvo priimta ir remiama karališkosios šeimos, tad menininkai buvo aprūpinami geriausiomis medžiagomis. Iš Kinijos plintant konfucianizmui budizmas buvo kiek nustumtas į šalį, menininkai pradėjo tapyti konfucianistinį meną, o budizmo tapyba tapo liaudies menu. Būtent šie paveikslai ir yra iš liaudiškojo meno.
Tapytojai nebuvo mokomi meno mokyklose. Jie tapė atlikdami dvasinę praktiką. Vis dėlto tenghua tapyba nėra paprasta. Pradžioje svarbiausia susirasti meistrą. Tada mokinys kopijuoja tam tikras linijas pasidėjęs lapą ant paveikslo tūkstantį kartų. Antrą tūkstantį kartų kopijuojama žiūrint į paveikslą ir, galiausiai, trečias tūkstantis piešinių nupiešiama iš atminties. Vėliau šis procesas pakartojamas dar du kartus. Tad per visą mokymosi laikotarpį mokinys nupiešia devynis tūkstančius piešinių. Po kiekvieno tūkstančio visas rinkinys yra sudeginamas – taip ugdomas neprisirišimas ir nuolankumas.
Meistrai nemoko jokios technikos ar teorijos. Tiesiog „Paimk ir padaryk“. Won San Sunim pasakojo, kad buvę meistrų, kurie tik krenkštelėdavo, norėdami pagirti ar supeikti mokinį. Tokia praktika nutraukia mąstymą – tik piešinys ir Tu. Mokinys negali mąstyti, kiek dar liko ar kiek jau nutapė, nes tai gali sugniuždyti. Į kiekvieną iš to tūkstančio paveikslėlių reikia žiūrėti kaip į naują, kaip į pirmą.
Susiduriant su paveikslu, išnyksta riba tarp žmogaus ir paveikslo. Tačiau, kad taip atsitiktų, turi būti išnykusi riba tarp paveikslo ir tapytojo. Tenghua tapoma ne ant stovo, o dažniausiai patiesus ją ant žemės. Dailininkas tiesiog yra ant to paveikslo.
Dažniausiai prie vieno paveikslo dirba keletas tapytojų. Žemesnio lygio menininkai tapo didelius vienspalvius plotus, labiau pažengę – smulkesnes dalis. Tik meistras piešia veidą ir, pačioje pabaigoje, akis. Buvo tikima, kad kai akys nupieštos, budų ir bodhisatvų emanacijoms yra suteikiama gyvybė. Šie paveikslai paprastai kaba šventyklose ir yra budistinės praktikos dalis.
Gegužės 6-ąją lankytojai turėjo progą ant kiniško popieriaus atsispausti populiariausią budistinę sūtrą – Širdies sūtrą korėjiečių kalba.
Gegužės 11-ąją buvo galima patiems išbandyti dančiongo tapybą. Dančiongas – tai spalvingi visatos sandarą atspindintys raštai, kuriais puošiamos Korėjos šventyklos. Besimokantys tenghua tapybos mokosi ir šio meno.
Gegužės 10-ąją ir 12-ąją dienomis viešbučio „Kaunas“ konferencijų salėje buvo parodyti filmai apie budistų vienuolių atsiskyrimus ir praktiką.
