© Milda Martišiūtė nuotr.

Man visada kelia nuostabą žmonės, kurie imasi rimtu veidu aiškinti: „Kaip tu gali netikėti Dievu?“. Pala, sakau, o kodėl aš turėčiau juo tikėti? Aporija. Liekam vieni kitų nesupratę – ir ne dėl mano kaltės. Aš tikrai bandau suprasti tikinčiuosius. Net imu mintyti, ko žmogui trūksta šiame pasaulyje, kokių traumų jis patyrė, kas jam nepasisekė, kad sugalvojo kuo nors tikėti.

Nematau nei prasmės, nei tikslo. Jeigu prasmė – rasti „užtarėją“, o tikslas – būti išganytam, tai pasitenkinsiu tuo, kad liksiu nesuprastas. Kam man tas užtarėjas? Kam tas išganymas? Dėkui, nereikia.

Apskritai, ar XXI amžiuje, kai viską galima pagrįsti mokslu, dar reikia (pri)kelti kokius nors metafizinius klausimus? Ar dar kam nors reikia prasmės? Iš to, jog katalikų bažnyčia vis dar gyva, galime daryti išvadą, kad reikia: jeigu jau gyva tokia apgailėtina organizacija, vadinasi, žmonės trokšta tikėti Dievu. Juk Dievas – tai ne mokslo tuštumos sukelta haliucinacija, ne priešnuodis nuo nerimo ir beprasmybės jausmo, o daug daugiau – viską pagrindžiantis ir paaiškinantis dėsnis.

Universitete per religijotyros paskaitas gana patvirkęs dėstytojas aiškindavo, kad Dievas žmogui yra svarbiausias gyvenimo komponentas. Visai nesuprasdavau, ką jis tuo nori pasakyti. Man šis komponentas atrodydavo (ir atrodo) kaip iliuzija, kuri trukdo kelti daugelį rimtų klausimų. Kita vertus, negalėčiau pasigirti, jog kada nors rimtai žiūrėjau į žydų ar kitų tautų pasakas.

Suprantu, kad kažkuo tikėti gali būti malonu. Ypač, jei tai visiška nesąmonė. Bet ar po to, kai F. Nietzsche paskelbė Dievo mirtį, neturėjo ateiti pakasynos ir katalikų bažnyčiai? Juk ši filosofo mintis kalba ne apie egzistuojančios ar neegzistuojančios būtybės mirtį, o apie tai, kad žmonės nustojo kuo nors tikėti. Kad laidojimo rūsiai – bažnyčios dvokia veidmainišku religingumu.
Į šį klausimą gali atsakyti J. Lacanas: „Dievas – tai pasąmonė“. Pasak jo, žmogus visuomet tiki pasąmoningai ir niekuomet iki galo negali įsisąmoninti savo tikėjimo priežasčių, panašiai kaip narkomanas negali „atpažinti“ savo priklausomybės, kol vartoja narkotikus, ir gali reflektuoti šį liguistą potraukį tik nutraukęs jų vartojimą.

Tai, ką F. Nietzsche laidojo, J. Lacanas prikėlė, parodydamas, kad vargu ar kada nors ateis toks metas, kai visame pasaulyje bus paskelbtas stabų saulėlydis. Žodžiu, nereikia turėti iliuzijų, jog kada nors atsikratysime religinių grupių hegemonijos. Jos, kaip Hitlerio ir J. Stalino propaganda, pasibeldžia į daugiausia širdžių ir lieka jose amžinai.
Kitaip nei vieną ar kitą ideologiją, religiją pagrįsti daug paprasčiau. Užtenka pasakyti: jei myli, viskas bus gerai (taip, beje, man ir aiškina kai kurie tikintieji). Meilė išgelbės pasaulį? Taip, atsakys krikščionys. Nors mokslininkai pasakytų: pasaulis yra baigtinis. Anksčiau ar vėliau nieko neliks… Bet juk tikinčiajam logika nereikalinga. Tikintis žmogus laukia amžinojo gyvenimo, kuriame be kūno šiaip ar taip nebūtų ką veikti. Velniop tą amžiną pasaulį!

Na gerai, aš apskritai neturiu tikslo ką nors „atkerėti“ nuo tikėjimo. Tikėkite, broliai ir seserys, tik to jūs ir verti. Keliu kitą klausimą – kodėl tikintieji pasiduoda katalikų bažnyčios propagandai ir leidžia jais manipuliuoti? Argi tikintys žmonės tokie bukagalviai, kad pasiduotų kažkokio nukaršusio, ne pilno proto senolio nurodymams?

Darau išvadą, kad taip. Cha, cha, cha juk kas klausytų katalikų propagandos, jei nebijotų „neįtikti“ Dievui? Popiežius ir visi kiti nesimylintys atstoja Autoritetus, Žinovus, Švento Rašto aiškintojus, bla bla bla. Kartais man norisi garsiai paklausti: o kas, būtų, jeigu vieną dieną visi taptų kunigais, vienuolėmis ir t.t. Taigi ateitų pasaulio pabaiga! Cha, cha, cha. Va tau boba ir devintinės būtų.

Bet nenukrypkim nuo temos. Katalikų bažnyčia šiandienos visuomenėje (o ypač Lietuvoje) yra viena iš svarbiausių organizacijų, kuri ne tik sprendžia, kam ir kaip mylėtis, bet ir kišasi į politiką, prezervatyvų ir abortų klausimus, be to, dar nepatingi aiškinti, kas yra moralu ir kas ne. Oi, kaip liguista. Šitas šūdmaliavimas nesikeičia nuo viduramžių, ir nepanašu, kad pasikeis.

Neseniai spaudoje skaičiau tokį apgailėtiną straipsnį, kur vienas garsus filosofas – nors pradedu manyti, kad jis šio vardo nevertas, – pasitelkia Bibliją kaip gyvenimo vadovėlį ir socialines problemas sprendžia biblinėmis citatomis. Galvoju, jei būčiau Dievas, neleisčiau taip tyčiotis iš žmonių, cha, cha, cha.

Ir tada sugalvoju viešai pakomentuoti šio filosofo mintis. Ir ką gi jūs manot? O gi visi redaktoriai, į kuriuos kreipiausi, man paaiškino, kad kritikuoti katalikų bažnyčią gali tik labai kompetentingi ir protingi žmonės. T. y. kvailiai, kurie taip rūpinasi savo įvaizdžiu, kad patys susiprastų to nedaryti. Korporacinėje žiniasklaidoje krikščionybės kritika yra tabu. Nes Lietuvoje per daug tikinčių idiotų, kurie neša jai pelną.

Žodžiu, apibendrinant šias pabiras mintis apie Dievą, katalikų bažnyčią ir kitas nesąmones, galime sakyti, kad katalikų bažnyčios hegemonija yra dar ganėtinai stipri ir bent jau artimiausiu metu niekur nedings. Tam, kad žmogus būtų laisvas ir jam nereikėtų Dievo, jis turi suvokti ne tik tai, kad Dievas yra absoliučiai neįmanomas ir visiškai nerealus, bet ir tai, kad jeigu jis ir egzistuotų, jam būtų nusispjaut į kažkokią per atsitiktinumą atsiradusią gyvybės formą, kuri yra tokia kvaila, kad nori atiduoti savo sušiktą likimą į jo rankas.

Trumpai sakant, jeigu Dievas ir egzistuotų, kodėl jam būtų įdomi kalbėti mokanti beždžionė? Jei būčiau Dievas, niekada net nesusimąstyčiau apie tai, cha, cha, cha. Dėčiau aš ant jūsų visų!

Rekomenduojame

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: