Išleistus pinigus tenka padengti turtu, nes kitaip jie nuvertėja. Didžiausias turtas - tai žmonių gyvybės. Jomis naciai ir dengė savo valiutą. Čia matote vienos iš pirmų koncentracijos stovyklų vidinius pinigus - Oranienburgo lagerio 50 pfeningų (lagergeld - tai lagerio banknotas).

Kartais būna, kad kas nors pradeda pasakoti visokius niekus apie tai, kaip esą Adolfas Hitleris pakėlė Vokietijos ekonomiką. Čia išties nėra ką kalbėt, nes ekonomika ten buvo patvarkyta iki nacių, o jau prie nacių buvo per labai trumpą laiką tiesiog nudrožta iki visiško kolapso. Naciams juk ne šiaip sau prireikė konclagerių su daugybe darbo jėgos. Ir ne šiaip sau prireikė masinio žydų turto nacionalizavimo.

Per kelerius Adolfo Hitlerio valdymo metus Vokietija link kolapso nuėjo panašiai, kaip į kolapsą nueina loterijoje išlošęs varguolis, kuris staiga pasijunta turtingu, ima švaistytis pinigais į visas puses, o paskui, aptikęs kad loterijos pinigai baigėsi, supranta, kad gyventi kaip anksčiau, nebegalės. Ir tada jis ima vogti žmonos santaupas, prisiima greitų kreditų, įkeičia butą, o galų gale užsiima apiplėšimais. Tai, kaip nacių Vokietija švaistėsi pinigais – seniai žinoma. Tuos švaistymus prisimindami, daugelis dabar vaizduojasi, kad tie švaistymai buvo turtėjimo rezultatas. Ne. Tai buvo idiotizmo rezultatas.

Įdomesnis dalykas yra tai, kaip III Reiche buvo viskas grobiama – kas tai iš pažįstamų (atleiskit, jau man iškrito iš galvos, tai jau užmiršau, kas) neseniai lygino schemą su Ponzi: pradžioj išsunkė viską viduje tiesiogiai, paskui viską atėmė iš žydų, o kai priėjo iki to, kad jau ėmė aiškiai matytis, jog krachas bus, pradėjo karą, taip imdami siurbti viską iš užgrobiamų šalių: kaip žinia, piramidės veikia tiktai tol, kol auga, o vos augimas sustoja, ateina krachas. Tas ir gavosi, tiesą sakant.

Visgi naciai, nors ir gavę Vokietijoje neribotą valdžią, nesugebėjo apsieiti be nykių finansinių makliavojimų – jau 1934 metais, vos tik Adolfas Hitleris pilnai užgrobė valdžią, buvo įkurta tokia firmelė, pavadinta MEFO (vok. Metallurgische Forschungsgesellschaft), skirta elementariam pinigų vogimui iš Vokietijos Reichsbanko. Visu organizatoriumi tapo anoks Hjalmar Schacht, Vokietijos Reichsbanko prezidentas.

Schema buvo tokio primityvumo, kad netgi buki Rusijos korupcionieriai dabar pasidrovėtų tokius fokusus daryti: visokios su naciais susijusios ginklų įmonės gamino karinę techniką, už kurią gaudavo apmokėjimus MEFO vekseliais (šioji gaudavosi kaip ir užsakinėtoja), kuriuos dengdavo komerciniai bankai, o iš tų jau vekselius priimdavo apmokėjimui Reichsbankas, kuris įsipareigodavo atitinkamas sumas apmokėti su 5 metų atidėjimu. Visiškai bukai. Tarp kitko, dėl to atidėjimo 1939 Vokietija ir pakliuvo į staigią finansinę duobę, paskatinusią taip pradėti II Pasaulinį karą.

Grubiai įsivaizduokite tokį keistą bankelį, kuris oficialiai visai ne bankas, o kažkokia šiaip kontorėlė. Ir ta kontorėlė teturi 1 milijono reichsmarkių kapitalą, bet per penketą metų išdalina vekselių už 12 milijardų reichsmarkių. Grynas aferizmas ir sukčiavimas valstybiniais mastais.

Tiesą sakant, šita schema buvo skirta netgi ne tam, kad paslėptų nežmoniškų mastų vagystes nuo III Reicho tarnautojų (ten gi visi jiems savi buvo), kiek tam, kad paslėptų realius belenkokio nacių finansavimo mastus nuo Versalio sutarties šalių, kurios turėjo pakankamai aiškią informaciją apie tai, kiek Reichsbankas išleidžia pinigų ir kiek pinigų karo reikalams finansuoti skiria Vokietijos vyriausybė. Oficialūs skaičiai, kuriuos Vokietija skelbė, buvo labai maži. Ir tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurių kitos šalys iki pat 1939 nesugebėjo įvertinti pilnų ginklavimosi mastų.

Nuo 1934 iki 1938, kai jau naciai įsisiautėjo tiek, kad jau visai nustojo ką nors slėpti, per MEFO vekselius Reichsbankas į apyvartą faktiškai paleido apie 12 milijardų markių. Paskaičiavus kursą pagal aukso kainą į dabartinius pinigus, tai būtų grubiai maždaug apie 1,3 trilijono eurų. Netgi šiais laikais tokia suma reikštų apie pusę metinio Vokietijos BVP. Ir tai vien šešėliniai, pilki ir nelegalūs pinigai, neskaičiuojant jokių ten viešų pirkimų. Kai pagalvoji, kad į savo bizniukus naciai per 5 metus nuvarė tokias pinigų sumas, tai tiesiog atšoka fantazija.

Ką čia galima pasakyti – tai tiktai tai, kad nusikaltėliai ir yra nusikaltėliai, nesvarbu, kaip į juos bežiūrėtum.

Originalus įrašas tinklaraštyje Rokiškis

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: