Šių metų rugsėjo pradžioje Kaune buvo atidaryta savotiškai dualistinė tapytojų Arūno Vaitkūno ir Eugenijaus Varkulevičiaus darbų paroda. A. Vaitkūno jau nebėra, liko Varkalis, tačiau abiejų menininkų darbai, pripildyti nenutrūkstamos buvimo prasmės, palaikė abiejų autorių buvimą – draugišką, bičiulišką ir artimą.
Arūnas Vaitkūnas – Kauno žmogus, buvęs uždaras egzistencialistas. Jo tapyba – buvimo, esaties filosofija, „išdėstyta“ drobėje. Paimkime pavyzdžiu vieną svarbiausių arba ryškiausių šio tapytojo siužetinių motyvų.
Laiptinė. Ji, kaip ir visos kitos konkrečiai įvardijamos erdvės, kuria subjektyvias patirtis. Turint omenyje kiekvienoje laiptinėje esančias kilimo – leidimosi variacijas, aukštą jos vertikalę ir siaurą, galbūt neretai ir klaustrofobišką horizontalę, niūrų skonį, baugumo nuojautą, neramią tylą, knibždantį vienišumą ir natūralų, visiems taip įprastą lankymąsi laiptinėje. Žmonės joje kyla ir leidžiasi, kyla ir leidžiasi, stoja ir vėl juda. Šneka ir tyli. Užsimerkus ir įsiklausius galima sulipdyti avangardinės muzikos fragmentėlį. O atsimerkus – išvysti sunkų Vaitkūno darbą. Nuolatiniai pasikartojimai, matyt, siejasi su pastoviais dalykais, pastarieji, šiaip ar taip, inspiruoja kažką tęstinio. Gal buvimą? Kas žino. Kaip sakė tapytojas, „Mes nežinome, kaip yra iš tikrųjų, tačiau neturėdami tiesioginių praktinių įsipareigojimų žemėje, mes galime koncentruotis į esminius dalykus, kurių aš negaliu įvardinti dėl žmogaus ribotumo, – tačiau kryptį mes galime jausti. Mes turime atskleisti kažką daugiau, kas yra svarbiau už kasdienybę žemėje, arba, kitaip sakant, toj kasdienybėj įžvelgti kai ką daugiau (žalias virsta violetiniu)“.
Vaitkūnas – egzistencialistas, kaip ir Varkalis, abu bičiuliai, abu domėjosi mąstytojo Justino Mikučio filosofija. Ar filosofija turi veidą, o gal ją, kaip konkrečią gėlę galima įmerkti į vazą ir pateikti natiurmorte? Matyt, kalbant apie šiuos du tapytojus, ne. Filosofijos vaizdinis abstraktumas, minties konkretumas ir daugiaprasmiškumas atsiskleidžia abiejų šių autorių kūryboje. Bent jau toje, kurią turėjome džiaugsmo pamatyti šį rudenišką rugsėjį.
