Po daugelio metų, praleistų laižant kitų užpakalius bei dirbant intelekto nežalojančių, įdomiųjų žurnalų “Klubas”, “Žmonės” ir pnš. redakcijose, pagaliau prisilaižiau iki Televizijos.
Žinoma, laidą, kurią man leido kurti, turėjau pavadinti gyvenimo būdo žurnalu “Asmenybės”. Svarbiausia, jog žinojau, kad nė vienoje laidoje taip ir nebus parodyta nė viena asmenybė.. Kova su vėjo malūnais, kiauragalviais, klausančiais ekranuose vapančių laidos herojų gyvenimo istorijų bei patarimų.
Bet juk ir dirbame dėl reitingų? Retoriškai paklausė Televizijos kanalo direktorius.
Na, bent jau leido išsirinkti vedėją. Viena nežinojo, kas yra Donskis – atmesta. Kita pradėjo pasakoti, jog vos nepavėlavo atvykti į atranką, besimatuodama drabužius parduotuvėje, kurios pavadinimas graikų kalboje reiškia “miesto dalis su įtvirtinimais, iškilusi ant aukštesnės kalvos”. Atmesta.
Įeina dar viena kandidatė. Kvepia laku – nagų, plaukų, dar kažkokiais “gučiais”. Sako vos spėjo iš kalendoriaus fotosesijos atskubėti, džipo vos nesudaužė beskubėdama.
Nubraukiau nevilties ašarą ir tariau gan piktai:
– Mauk iš čia!
Pradėjo sagstytis palaidinę, sijono kraštą prasisegė..
– Ką tu čia darai? – klausiu nustebęs, žadą praradęs.
– Tai kad pats prieš akimirką sakei – “Maukis čia”..
Nutilau, pažiūrėjau pro langą, girdėdamas, kaip jai bebėgant pro duris kažkas barška joje.. Mečiau tą darbą, jei taip reitingai svarbu – tada eikit po velnių..
