Aš čia prieš kažkiek laiko norėjau parašyti, kaip gerai yra Andrius Kubilius, Ingrida Šimonytė ir kita valdžia, kuri skirtingai nuo begalės ankstesnių, bent jau laikosi kažkokios krypties ir išvengia totalinės vadovybės kaitos. Jie darė daug klaidų, aš juos už tai smarkiai keikiau, tačiau per ketverius metus jie nepadarė didžiausios klaidos, kai priimami sprendimai, o paskui priimami priešingi sprendimai ir taip toliau, ir taip toliau, vis trypčiojant ir tik švaistant resursus judesiui pirmyn, atgal ir į šonus.
Tai vienas iš Edward Deming įvardintų principų: kartais ne taip svarbu, kad būtų daromi geriausi sprendimai, o žymiai svarbiau, kad tie sprendimai būtų nuolat ir kryptingai diegiami, kad būtų stabilumas ir ilgalaikis judėjimas aiškia kryptimi.
Bet paskui supratau, kad nieko gero man čia kažkodėl nesigauna parašyti, todėl parašysiu apie tai, kodėl tie sprendimai yra tokie sunkūs. Kodėl visa ta valdžia, kelis metus besikapstydama, vis neįstengia perlaužti stuburo stagnacinei valdininkijai. Kodėl biurokratinė sistema laikosi taip, lyg visi reformų bandymai tebūtų kažkokie uodo įkandimai. Taip, valdžios keičiasi, keičiasi ministrai ir prezidentai, o biurokratinė sistema elgiasi su reformatoriais, kaip su uodais – juos arba priploja, arba, blogiausiu atveju, tiesiog iškenčia ir visvien nepasikeičia.
Kai NK-95 pasakoja, kad mes įgrimzdę į totalitarinę, stagnacinę, laisvės neduodančią sistemą, jie iki galo nesuvokia, apie ką kalba, nes paliečia tiktai kraštelį tiesos. Kai anarchistai su Darium Pocevičium priešaky pareiškia, kad valstybė beviltiška ir telieka parazituoti – jie irgi savaip teisūs, bet ir čia abejoju, ar jie suvokia visą reikalą iki galo. Kai emigrantai kalba apie sistemą, kuri jiems neduoda gyventi, todėl tiesiog ištremia iš Lietuvos, jie irgi kalba apie tą patį reiškinį, bet nesuvokia, kokia ta problema kebli. Ir kai verslininkai sako, kad juos spaudžia ir terorizuoja, tai dažnai irgi ne viską iki galo supranta. Ir netgi visokios bobutės, šnekančios, kad valdžia yra vagys ir viskas blogai – sako tą patį, bet ir vėl negali įvardinti, kur ta tikroji bėda.
Aš irgi nežinau, ar sugebėsiu įvardinti. Bet bent jau pabandysiu.
Problema yra biurokratinėje mašinoje. Problema yra dešimtyse ir šimtuose tūkstančių viešojo sektoriaus darbuotojų, valdiškų tarnautojų ir taip toliau. Jie yra didesnė problema, nei politikai. Ir netgi ne patys žmonės yra problema, o visa sistema, kurioje jie dirba. Tarp kitko, didžiule dalimi ta sistema paveldėta dar iš sovietmečio. Tais laikais bet kuris verslininkas buvo vadinamas spekuliantu, nedarbines pajamas gaunančiu veltėdžiu ir taip toliau. Bet kas, kas bandydavo užsiimti verslu, sėsdavo. Kažkas nuo to meto pasikeitė, bet ir dabar dažnas valdininkas į verslininkus žiūri, kaip į vagis, o teisę verslauti suvokia stebėtinai iškreiptai: biurokratas galvoja, kad jis tą teisę kažkam gali suteikti ar jos neduoti. Čia panašiai, lyg koks nors biurokratas manytųsi, kad gali kažkam suteikti teisę mokytis, valgyti, galvoti ar netgi pasakyti savo nuomonę. O kai kurie netgi galvoja, kad gali nuspręsti, kaip kam kalbėti*.
Toks požiūris nėra savaiminis, jis turi gilesnes priežastis: kiekvienas biurokratas nori būti kažkuo naudingas, jis stengiasi savo darbą atlikti idealiai gerai ir patikimai. Ir paradoksaliu būdu būtent tai yra bene didžiausia problema. Kuo labiau biurokratai stengiasi gerai dirbti, tuo viskas gaunasi blogiau, nes jis dirba ne tai, ko reikia visuomenei, o tai, ko reikia biurokratinei sistemai.
Tam, kad atliktų savo darbą gerai ir patikimai, valdininkas turi gauti visas pažymas, leidimus ir kitus popierius. Todėl jis nori imtis reikalo tik tada, kai jau viskas paruošta. Todėl jis reikalauja, kad jūs rinktumėt krūvas visokių pažymų ir leidimų. Ir to nori kiekvienas biurokratas. Jei neturite pažymų, leidimų ir krūvų kitų popierių, biurokratas negali būti tikras, kad jis padarys teisingą sprendimą, todėl jis nori bent jau likti nekaltu: nebuvo popierių – reiškia, negalėjo sprendimo priimti. Ir geriausiai, jei jau kaltu liks ne jis, o kas nors kitas. Pvz., kažkoks kitas biurokratas, išdavęs kokį nors leidimą ar pažymą. O tas kitas biurokratas juk irgi nenori likti kaltu, o nori viską padaryti gerai.
Kai biurokratas gali nepriimti sprendimo, jis ir stengiasi jo nepriimti. Taip kyla istorijos, panašios į tą, kur bobutė parestauravo freską: juk jei biurokratai būtų leidę restauraciją normaliais būdais, ta freska ir būtų restauruota normaliai. Tačiau joks biurokratas nenorėjo imtis atsakomybės už tai, kad restauracija gali būti prasta. Todėl biurokratai vis darė nuotraukas, kasmet užfiksuodami faktą, kad freska vis labiau suirusi, bet nesiėmė jokių veiksmų. Jei jie būtų leidę restauruoti, gali būti, kad restauracija būtų buvusi bloga. O dabar jie gali nusiplauti rankas, sakydami, kad buvo nekalti.
Biurokratai nori dirbti gerai ir patikimai, todėl jie reikalauja pertekliaus popierių, todėl jie kuria begales procedūrų, todėl jie draudžia, ką papuola, todėl jie daro nesveikus kiekius patikrinimų, todėl jie neleidžia visko, ko tik gali neleisti. Ir neleidžia netgi to, ko negali neleisti.
Jei kažkas atsidarys kaboką, juk kiek bėdų gali kilti: savininkai gali padaryti remontą, o dėl to namas, kuriame yra kabokas, gali sugriūti. Ten ir mokesčiai gali būti nuslėpti, todėl valstybė patirs baisius nuostolius. Ten ir maistas gali būti pagedęs, todėl kažkas gali nusinuodyti. Ten ir gaisras gali kilti, todėl kažkas gali sudegti. Ten ir infekcijos gali pasitaikyti, todėl masiškai visi gali susirgti. Ten gali būti daugybė visokių bėdų, todėl negalima nieko leisti.
Geriau nieko neleisti, tada nereiks būti už kažką atsakingu. O jei negali neleisti, tai geriau reikalauti begalės visokių pažymų, leidimų ir belenkokių kitokių popierių. Kuo daugiau reikalausi, tuo užtikrinčiau galėsi pasakyti, kad padarei viską, kad tik nebūtų bėdų. Dirbai gerai ir patikimai, todėl jei jau kažkas įvyko – vadinasi, esi nekaltas. Kaltas kažkas kitas. O tas kitas – irgi nekaltas, nes kaltas dar kažkas kitas, o popieriai buvo tvarkingi.
Biurokratinis aparatas, kurį iki šiol turime, didžiule dalimi paveldėtas iš sovietinių laikų. Stagnacija veikia. Ir tai ne žmonių bėda, o sistemos bėda. Tai tiesiog kafkiška biurokratinė mašina, kuri savaime gyva, savaime turi interesų, kurių net ir patys valdininkai nelabai suvokia. Ir baisiausia būna tada, kai biurokratai stengiasi dirbti gerai. Gerai – tai reiškia, kad remdamiesi ne bendru sveiku protu, o taisyklėmis, kurias susikuria pati biurokratinė mašina. O taisykles ta biurokratinė mašina kuria tam, kad save apsaugotų nuo visko, ką tik įmanoma įsivaizduoti. Ir ypač – nuo kaltinimų blogu darbu.
Andrius Kubilius, Ingrida Šimonytė, Dainius Kreivys, Remigijus Šimašius, Rimantas Žylius, o ir kažkiek kitų žmonių stengiasi kažkaip perlaužti stuburą visai tai biurokratinei košei. Ketverius metus jie atleidinėjo valdininkus, reikalavo, kad tūkstančiai visokių reguliacinių įstatymų būtų suprastinti ir suvesti į suvaldomo dydžio sąvadus – klausimynus. Ketverius metus bandė kažkaip sumažinti inspekcijų kiekį. Iš esmės dvi partijos – konservatoriai ir libsąjūdis. Turiu pasakyti, judesys nebuvo visai beviltiškas, nes keturi metai kryptingų bandymų – tai jau šis tas. Ir daugelis jau tą teigiamą judesį pajuto.
Per ketverius metus kažkas pajudėjo – dabar jau galim pasakyti, kad inspekcijos siautėja kiek mažiau. Verslą užregistruoti kiek lengviau. Ir truputį atsiranda kažkokio blaivesnio suvokimo, kad visgi ne verslas gyvena iš valdžios įstaigų, o valdžios įstaigos gyvena iš verslo. Ilgas, sunkus, lėtas, bet visgi judesys. Pirmą kartą aš galiu pasakyti, kad kažkuri Seimo dauguma visgi įstengė pajudinti reikalą iš mirties taško.
Bet mane visvien kamuoja klausimas: ar tikrai daug žmonių įstengia suvokti, kokią milžinišką galią turi biurokratinė sistema, kuriai vyriausybės, partijos, ministrai ir prezidentai – tai tik laikini veikėjai, panašūs į uodus. Uodai būna priplojami, jei užveikia. O jei nepavyksta uodo priploti – na, tai tenka su tuo susitaikyti. Uodas, kad ir nemalonus, yra labai laikinas.
———–
* Taip, yra tokios kontoros, kaip VLKK ir VKI, kurie galvoja, kad žino, kaip kas gali kalbėti. Nes juk žmonės neturi teisės kalbėti taip, kaip jiems nebuvo leista. O sovietmečiu buvo dar ir toksai Glavlit, kuris irgi tą patį reguliavo, o viešai pasakodavo, kad taip užtikrina aukštą sąmoningumą, literatūros meninį-idėjinį lygį ir taip toliau. Čia labai sunku suvokti, bet tokios kontoros, kaip Glavlit ar panašios – tai ne šizofrenikai, o ganėtinai normalūs žmonės, dirbantys pagal biurokratinės sistemos taisykles. Sistema, žinote.
Originalus įrašas tinklaraštyje Rokiškis
