Šią savaitę grupė visuomenininkų su Dariumi Kuoliu priešakyje paskelbė kurianti „Lietuvos sąrašą“ – jų žodžiais tariant, nepolitinę partiją. Ir nors iš pirmo žvilgsnio būtų galima pamanyti, kad tai graži ir kilni iniciatyva, pažvelgus bent kiek giliau atsiveria daugybė paradoksų bei jau ne kartą diskredituotų mūsų šalies politinės praktikos elementų, kurie verčia iš pagrindų abejoti šia nauja politine jėga. Gimluminės problemos slypi tiek judėjimo kūrimosi procese, tiek pavadinime ir savęs traktavime, tiek numanomose veikėjų motyvacijose. Visus šiuos elementus reikėtų aptarti paeiliui.
Pradėti reikėtų nuo to, kaip susibūrė ši grupė visuomenės ir kitokių veikėjų. Grupė iš tiesų marga: esami ir buvę visuomeninių organizacijų bei neįtakingų, tiek politiškai, tiek idėjiškai neįgalių, politinių partijų vadovai, buvę disidentai (nors, kaip teigsiu vėliau, buvusių disidentų, kaip ir buvusių slaptųjų agentų, nebūna), menininkai ir kiek kuklesni, tačiau taip pat aktyvūs žmonės. Jos branduolys ėmė burtis FNTT vadovų atleidimo istorijos įkarštyje (nors kai kurie akvyviai veikė ir anksčiau – V.Pociūno, Gatajevų, E. Kusaitės bylose), bet jau tada siekė neapsiriboti viena tema ir sujungti visas tikras ir tariamas neteisybes, netgi atvirai kvietė – ateikite su savo patirtomis skriaudomis, ir mes už jas pakovosime. Kartu jau tada ši grupė ėmė pasižymėti nepagarba Lietuvos įstatymams ir teisinei sistemai apskritai, pradėdami nuo tokių elementarių dalykų kaip sąmoningas protesto organizavimas kitur nei buvo gautas leidimas. Dar daugiau – šio judėjimo vadovai ėmė kelti save aukščiau kitų piliečių viešai piktindamiesi, kaip galima už teisės aktų pažeidimus bausti visuomenininkus, Nepriklausomybės akto signatarus ir pan. – tarsi toks statusas suteiktų jiems teisę daryti ką nori. Tad nenuostabu, jog kitu žingsniu tapo suartėjimas su kita prieš „neteisybę“ kovojančia ir netgi atvirai įstatymų bei teismų nutarimų nesilaikymą šlovinančia (taigi į teisinės valstybės pagrindus besikėsinančia) grupuote – N. Venckienės rėmėjais.
Tad, kaip jau tapo įprasta naujų Lietuvos politinių jėgų atveju, reikėtų klausti, kas gi vienija šios politinės jėgos narius, kokiai gi ideologijai jie atstovauja. Ir ne mažiau įprastai atsakyti – jokios ideologijos nėra. Viskas, ką matome, yra jau įprastas populistinis akcentavimas, jog viskas yra blogai, teisybės (ir, nepamirškime kertinio žodžio, tiesos) nėra, o visose trijose valdžios šakose sėdi beveik tėvynės išdavikai. Kiekvienuose rinkimuose būna politinė jėga, skelbianti panašius šūkius, savo sekėjų tapatumą formuojanti vien per neiginius (o paprašyta pasakyti ką nors teigiamo, tegalinti pareikšti „sutvarkysime“, „išspręsime“, „duosime“). Kitaip tariant, idėjiniu požiūriu šis sąrašas tėra eilinė vienkartinė valdžios paėmimo akcija, tik dar pavojingesnė, nes oficialiai deklaruojanti teisinės sistemos destrukcijos siekį nepaisant ciniško pažado Lietuvą gelbėti. Nors stebėtis tikriausiai ir nederėtų, nes panašios jėgos minta visuomenės susipriešinimu – konfliktas tarp „mūsų“ ir „jų“, neretai reikalaujantis radikalių sprendimų, joms yra gyvybiškai svarbus.
Į konfliktą, tiesa mažiau akivaizdžiai, nurodo ir pats grupės pavadinimas – „Lietuvos sąrašas“. Natūralus iškylantis klausimas yra toks: o kas gi visi kiti, jam nepriklausantys ir nepritariantys? Tikriausiai ne lietuviai ar tiesiog neverti būti Lietuvos žmonėmis, nes nesupranta problemos masto, neteisybės gelmės ir juodumo bei nepritaria gelbėjimo planui, klaidingai laikydami jį mažų mažiausiai destruktyviu. Kitaip tariant, priešininkai yra tarsi simboliškai atribojami, diskvalifikuojami. Tampa nebe konkurientais, o (tautos) priešais. Tai iš tiesų neblogai atspindi ir bendrą tiek šio judėjimo, tiek broliškos partijos „Drąsos kelias“ mentalitetą: tu arba esi su mumis, arba esi iškrypėlių, klano, parsidavėlių gynėjas (ar, dar blogiau, vienas iš jų). Vietos vidurio pozicijai, diskusijai ar mąstymui nepaliekama, apsiribojama griežtomis schemomis ir kategorizacijomis. Esi arba draugas, arba priešas. Tokia pozicija, kaip matome iš prieš mūsų akis besiskleidžiančių įvykių, gimdo fanatizmą, o būtent to panašioms organizacijoms ir reikia, mat fanatikai atlieka trigubą funkciją: pirma, jie sudaro ištikimų rėmėjų branduolį, kurie tikrai ateis balsuoti, antra, patys be jokio atlygio agituoja ir bando kitus atvesti į teisingą kelią, trečia, taip pat nemokamai savo veikla išlaiko organizaciją ir jos tikslus visuomenės dėmesio lauke, taigi užsiima savotiškais viešaisiais ryšiais.
Visiškai prieštaringas (tačiau taip pat ne naujas) yra ir šios grupės savęs identifikavimas. Anot D. Kuolio, tai esanti nepartinė partija. Pareiškimas, be abejonės, strategiškai teisingas. Partijomis šiais laikais Lietuvoje itin nepasitikima, jos yra tapusios kone keiksmažodžiu, ypač grupei, kovojančiai prieš viską, kadangi sekėjų akyse būtent abstrakčios „partijos“ dėl to „visko“ ir yra kaltos. Tad ir viešas ketinimas steigti dar vieną partiją neišvengiamai tarsi sumažintų sumanymo kilnumą, jau iš anksto suteptų steigėjus, padarytų juos karjeristais, sumenkintų pasitikėjimą jų gražiais ketinimais. Be to, partija iškart sudaro uždarumo, hierarchijos įvaizdį, o D. Kuolio akcija skelbia savo atvirumą, siekį būti varikliu, atvesiančiu į valdžią visuomenės atstovus, kuriems iki tol kelias neva buvo uždarytas (panašiai per ankstesnius rinkimus elgėsi valinskininkai, savo žvaigždes taip pat pristatydami kaip variklį). Ir vis dėlto partijos reikia jei ši jėga nori dalyvauti rinkimuose ir kaip kandidatų sąrašas. Tad vienintelė išeitis – sakyti, kad mes tarsi ir esame partija, bet iš tikrųjų tokia nesame ir būtent šiuo būdu mėginti išlaikyti munduro garbę. Tačiau, kaip bebūtų, politinė partija savo esme yra valdžios siekianti organizacija. O ši rinkiminė akcija valdžios neabejotinai siekia. Čia dar kartą reikėtų suabejoti tokios strategijos naujumu. Dėl jau minėto partijų nepopuliarumo per pastaruosius rinkimus nepartinių partijų jau matėme. Ne visai partija save laikė valinskininkai per ankstesnius Seimo rinkimus, nemažai miniatiūrinių partijėlių, apsimetančių visuomeninėmis organizacijomis, matėme pas paskutinius savivaldybių rinkimus (kur kelios jų netgi pasirodė visai sėkmingai), partiškumą prieš šiuos rinkimus akcentuoti vengia ir iš vieno tokių judėjimų išaugę zuokininkai. Kitaip tariant, nepartiškumo imitacija yra būdingas priešrinkiminio įvaizdžio formavimo elementas.
Dar vienas abejonių keliantis elementas yra pats šio sąrašo formavimo procesas ir metodas. Iniciatoriai jau giriasi žymiais menininkais, mokslininkais ir kitais visuomenei atpažįstamais vardais. Kaip rodo kiekvienų rinkimų praktika, patraukti žinomus žmones savo pusėn apsimoka, nes jų nebereikia reklamuoti, vadinasi, susitaupo agitacijai skiriami pinigai, o šie žmonės dar ir atsineša savo autoritetą, socialinį kapitalą. Ne išimtis ir ši rinkiminė akcija. Ir čia reikėtų savęs paklausti: ar tikrai menininkai, tarkime, režisieriai, muzikai, dailininkai, yra politiniai autoritetai patys savaime ir geriausiai informuoti apie valstybės įvykius ir valdymą, kompetentingiausi atstovauti savo rinkėjų interesus? Žinoma, galima teigti, kad šiuo atveju rinkėjai išvis neišreiškia jokių interesų – tiesiog suteikia abstraktų mandatą kovoti. Tačiau vis dėlto kuo šie veikėjai skiriasi nuo į politiką einančių sportininkų ir kitų žvaigždių? Kuo šia prasme Kuolio sąrašas skiriasi, tarkime, nuo Valinsko sąrašo? Simboliniu solidumu (bent tam tikruose visuomenės sluoksniuose) – galbūt, tačiau politiniu požiūriu visiškai niekuo.
Stebint pastarojo meto įvykius susidaro įspūdis, kad „violetiniai“ (šiuo atveju tai apima tiek pradinį „pedofilijos“ istorijos branduolį, tiek prie jo prisišliejusią nelaimingą, piktą ir visuo nepatenkintą masę, kuriai abstrakti „mergaitė“ tapo tiesiog simboliu, svarbiu, tačiau pasikeitus aplinkybėms potencialiai pakeičiamu) ruošiasi šturmuoti naująjį Seimą dviem frontais pagal tikslines visuomenės grupes: pabrėžtinai antiintelektualiu-emociniu („Drąsos kelias“) ir intelektualiu-nostalginiu, tarsi bandančiu imituoti Sąjūdžio laikus. Toks sprendimas neabejotinai rizikingas, nes abi jėgos dalinsis panašų elektoratą. Tačiau akivaizdu, kad esama nemažai nepatenkintųjų, kuriems „Drąsos kelias“ atrodytų pernelyg vulgarus ir suinteresuotas tik viena tema, kai tuo tarpu kitam segmentui D. Kuolio rinkiminė akcija atrodytų pernelyg atitrūkusi nuo „paprasto žmogaus“, tarsi skraidžiojanti padebesiais. Jei abi jėgos sugebės mobilizuoti šiuos elektoratus, naujos kadancijos Seime jos kartu gali tapti nors ir ne lemiančia, tačiau įtakinga jėga. Tad nenuostabu, jog nors nemažą „Lietuvos sąrašo“ fasado dalį sudaro niekada su politika artimų ryšių neturėję asmenys, jos aktyvusis centras mirga revanšo siekiančiais iš politinio lauko iškritusiais ir į jį, nepaisant gausių pastangų, taip ir neprasiveržusiais veikėjais, užuodusiais galbūt vienintelį šansą vėl tapti svarbiais. Prie jų puikiai dera ir (buvę) disidentai, vedami specifinio disidentinio mentaliteto – būtinai turintys prieš kažką kovoti tam, kad pateisintų savo egzistenciją.
Kitaip tariant, D. Kuolio rinkiminė akcija tęsia pavojingą nupolitinimo, visuomenės supriešinimo ir, būkime atviri, mulkinimo tradiciją, išryškėjančią prieš kiekvienus rinkimus. Priešingai deklaruojamam naujumui ją galima laikyti dar vienu sisteminių mūsų problemų pavyzdžiu. Žinoma, kiekvienas turi teisę rinktis tiek kokiais metodais siekti valdžios, tiek ką rinkimuose palaikyti. Tačiau vis dėlto atkreiptinas dėmesys, kad per artimiausius rinkimus mūsų laukia bene didžiausias iššūkis ir pavojus – politinės jėgos, metančios iššūkį Lietuvai, kaip teisinei valstybei, siekiančios, kad teisingumas būtų vykdomas pagal individualius pageidavimus. Tad mes turime jausti atsakomybę už savo valstybę ir nepasiduoti emocingiems šūkiams.
