Anupras kariavo pirmajame pasauliniame kare ir buvo paimtas į nelaisvę Vengrijoje, Debreceno mieste. Vėlų vakarą išgirdome nuotykį, kurį jis patyrė nusiųstas į Kaposvarą, Vengrijos pietuose įsikūrusį miestą. Tais laikais karo belaisviai būdavo naudojami įvairiems darbams. Po karo visoje šalyje trūko vyrų, ir Anupras, šiaip nekvailas žmogus, o dar mokėjęs ir vokiečių kalbą, gavo bričkos važnyčiotjo pareigas.
Miestui pažinti jam prireikė kelių savaičių, o dar po mėnesio kaip patrakęs nardė siaurutėlėmis gatvėmis, visai negailėdamas nei arklių, nei vos spėjančių pasitraukti pėsčiųjų. Darbas ėjo kaip iš pypkės, kol vieną ankstų sekmadienio rytą į bričką neįsėdo velnias. Tikrų tikriausias šėtonas: juodas juodutėlis – juodu švarku ir juodu katiliuku. Baltavo tik marškiniai ir dantys. O akis dengė pensnė tamsintais stiklais. „Kur vežti?“– iš baimės vos išlemeno Anupras. „Namo“, – tyliai pratarė nepažįstamasis.
Anupras suvokė, jog atėjo metas sumokėti už jaunystės nuodėmes, ir nuleidęs galvą paklusniai patraukė į bričkų stotį, kurioje tuo metu jis buvo apgyvendintas. Atvykus keleivis sukėlė baisingą skandalą. Be perstojo rėkdamas liepė nedelsiant atvesdinti stoties viršininką ir keikėsi taip, jog atrodė, kad žemė bilda. Pasirodo, tai buvo vienas garbingiausių miesto gyventojų. Anupras niekada nebuvo matęs juodaodžio. (Tai istorija vykusi XX a. pradžioje keista ir liūdna, kad lietuviai per šimtą metų nė kiek nepažengė į priekį.)
