Prieš keletą metų airių dramaturgas ir režisierius Johnas Patrickas Shanley sukūrė pjesę ir filmą „Dvejonė”, kuriame iškėlė klausimą apie tai, kas šiandien krečia visą katalikišką pasaulį. Daugelyje pasaulio šalių viešumon iškilę kunigų seksualiniai santykiai su paaugliais tapo nauja „nepatogia tiesa” ir net privertė popiežių Benediktą XVI pareikšti, kad katalikų bažnyčia yra „sužeista dėl mūsų nuodėmių”. Savaip į šią problemą siūlo pažvelgti režisierius Jonas Jurašas spektaklyje „Dvejonė”, kuris bus rodomas balandžio 27 dieną Kauno dramos teatre.
Shanley pjesė „Dvejonė” nėra skandalingų įvykių iliustracija ir jos autorius neskuba nieko teisti. Jis kelia kaltės ir tiesos klausimą, pasitelkdamas parabolės formą. „Dvejonėje” mokyklos direktorė vienuolė kariauja psichologinį karą su jaunu parapijos kunigu, kurį kaltina seksualiai išnaudojant juodaodį moksleivį. Ji neturi jokių įrodymų, pasikliauja tik savo intuicija ir įdėmiais stebėjimais. Pjesės autorius įtampą išlaiko iki paskutinės akimirkos, versdamas skaitytojus ar žiūrovus nuolat abejoti savo pačių vertinimais. Nors pjesėje vaizduojama bažnytinė bendruomenė, tačiau jos tema yra platesnio pobūdžio. „Ką darai, kai nesi tikras?” – tai pirmasis pjesės klausimas bendruomenei, atsidūrusiai kokios nors katastrofos, netekties, skausmo, dvasinės ar kitokios krizės akivaizdoje. Autorius mano, kad abejonė tokiais momentais gali visus labiau susieti nei vieninga nuomonė, padėti išvengti melo ir pažadinti žmogiškumą. „Ar mes žmonės, ar tik idėjų ir įsitikinimų nešėjai?” – pagrindinio pjesės veikėjo kunigo Flino lūpomis klausia autorius, versdamas susimąstyti apie meilės ir atleidimo artimajam vertę.
Jono Jurašo „Dvejonė” yra pirmasis šio režisieriaus dramos spektaklis tėvynėje po daugelio metų, pastatytas bendradarbiaujant su „Audronio Liugos produkcija”. Pagrindinius kunigo ir mokytojos vaidmenis patikėjęs aktoriams Povilui Budriui ir Eglei Mikulionytei, režisierius stengėsi sukurti didelės emocinės įtampos teatrinį disputą, kuris „turėtų šiokį tokį terapinį poveikį visuomenėje, kur kategoriškumas, arši konfrontacija tarp žmonių, skubėjimas teisti, nesusimąsčius sviesti akmenį į artimą arba bent mesti juodinantį šešėlį yra tapę kasdieniu reiškiniu”.
Spektaklyje „Dvejonė” karaliauja aktoriai. Pasitelkęs minimalias režisūrines priemones, Jurašas juos palieka akistatoje su žiūrovais, siekdamas betarpiško emocinio ir intelektualaus ryšio. Kartu su P.Budriu ir E.Mikulionyte vaidina jauni aktoriai Vaida Būtytė, Oneida Kunsunga ir Simonas Lindešis. „Dvejonė” neturi nuolatinės scenos. Daugiausia spektaklis vaidinamas Kauno dramos teatro Ilgojoje salėje. Ne vien todėl, kad tai yra gimtasis Jurašo teatras, o šią salę jis pirmasis prieš du dešimtmečius atvėrė su spektakliu „Smėlio klavyrai”. Būtent originali Ilgosios salės erdvė puikiai tarnauja „Dvejonės” idėjai ir tampa spektaklio scenovaizdžio dalimi.
Spektaklis „Dvejonė” siūlo kitokio pobūdžio patirtį negu daugelį mūsų teatrų scenų užplūdę pramoginiai vaidinimai. Jis – kaip rupios duonos kąsnis ant saldumynais nukrauto stalo. Ar jo dar reikia mūsų publikai?
Indrė Kuliešiūtė
