Šį penktadienį, kovo 22 d., prie Kauno simfoninio orkestro dirigento pulto grįžta visada laukiamas maestro Modestas Pitrėnas. Pasak dirigento, orkestro planuota programa, dedikuota Richardui Vagneriui, yra kietas riešutėlis tiek orkestrui, tiek ir klausytojui. Pirmą kartą su Kauno simfoniniu orkestru pasirodys operos solistė Sigutė Stonytė.
– Grįžtate diriguoti Kauno miesto simfoniniam orkestrui. Kokie Jūsų lūkesčiai?
– R. Vagnerio kompozicijos kiekvieną orkestrą apnuogina, išryškindamos geras ir blogas puses. Žinoma, orkestras gali atsiverti, tačiau kai kuriuos kūrinius sunku sugroti fiziologiškai. Jau po kelių repeticijų matau didelį darbą ir žmonių užsidegimą, šis aspektas verčia galvoti, kad mes įkūnisime muziką, ir ji pražįs, kaip to norėjo R. Vagneris.
-Šiais metais muzikos pasaulis mini G. Verdžio ir R. Vagnerio metus. Kaip susiklostė koncerto programa?
-Šią programą su Kauno simfoniniu planavau jau seniai, šįmet Richardo Vagnerio metai. Šį kartą pasirinkome lengvesnius kūrinius, kurie nereikalauja didelės pučiamųjų, styginių sudėties, toks ir yra Kauno miesto simfoninis orkestras. Vėlyvieji kompozitoriaus darbai ypač išsiskiria grandioziška orkestro sudėtimi, šis aspektas mus riboja.
Programą įtakojo ir solistė, operos primadona Sigutė Stonytė, ji dainuoja ciklą „Penkios Matildos Vesendonck dainos”. Manoma, kad poetė M. Vesendonck buvo kompozitoriaus meilužė, jis buvo linkęs į uždraustus meilės ryšius Taigi ryškiai matome žmogišką dramos liniją. Be kita ko, programoje numatytas F. Listo „Les Preludes”. R. Vagneris buvo vedęs garsiojo vengrų kompozitoriaus dukrą Cosimą, jos tėvas žavėjosi R. Vagneriu. Dėliodami kūrinio praeities mozaiką iš sąšaukų, gauname daugiau spalvų ir bandome sužmoginti muziką.
– Kuo šiuolaikiniam klausytojui aktuali transcendentinė ir sudėtinga R. Vagnerio kūryba?
– Šiuolaikiniam žmogui R. Vagneris gali būti kietas riešutėlis. Žmonės pripratę prie greito vartojimo ir televizijos kultūros, kuri paprastai siūlo trijų minučių formatą. Tuo tarpu R. Vagneris neturi išmatavimų, tai ne trys, ne trisdešimt trys ir net ne trys valandos trisdešimt trys minutės. Tai penkių – šešių valandų operos, begalinės melodijos, neturinčios nei pradžios ar pabaigos, visiškai išplaukusios. Tačiau ši muzika gali būti terapija, išbandymu, patyrimu, kuris vers susimąstyti, sujaudins, galbūt sukels nuobodulį, jeigu klausytojas bus nepasiruošęs. Tačiau bet kuriuo atveju nepaliks abejingų ir ves į grįžtamąjį ryšį.
– Kokie Jūsų artimiausi planai ir kūrybinės kryptys?
– Mano kelionių geografija veda Rygos kryptimi, kurioje šiuo metu nesu itin užimtas. Opera įgyvendina labai ambicingą projektą – stato visą keturių dalių operų teatrologiją „Nybelungų žiedas”.
Varšuvos operos teatre statau I. Straviskio „Lakštingalą”, mane kviečia St. Galleno opera Šveicarijoje stayti R. Vagnerio „Skrajojantį Olandą”. Kitais metais Rygoje dirbsiu su retai atliekama, vieną pirmųjų R. Vagnerio operų „Rienzi”, jos pirmasis veiksmas buvo parašytas Rygoje. Toliau R. Vagnerio savaitė Vilniuje, baletas „Tristanas”, darbas su Nacionaliniu simfoniniu ir Lietuvos kameriniu orkestrais. Daug įvairių veiklos barų, bet svarbiausia, didžiausia ir brandžiausia kūryba – šeima.
Koncerto pradžia – kovo 22 d., penktadienį, 18 val.
