Įkalintas savų minčių laukiu oro uoste, stebėdamas skubančius į nežinią, tempiančius pilnus lagaminus daiktų, kurie dažniausiai net nepraverčia.
Graži mergina lydima tėvo, kuris vos laiko ašaras, ją pabučiuoja ir.. bučiuoja toliau?
Būrys nepatenkintų kostiumuotų verslininkų, spaudančių savo blekberius, tačiau besikeikiančių lyg ūkininkai, dėl atidėto skrydžio, nė nepagalvodami, jog jei ne atšauktas skrydis, visi jie būtų pašarvoti prabangiuose karstuose ir aplankyti verslo partnerių, meldusių šios dienos.
Apsauginiai, nepatikliais žvilgsniais atakuodami mano barzdotą veidą, o gal jiems įtarimą kelia tai, jog čia lankausi kiekvieną dieną?
Man patinka stebėti atsisveikinimus, gal todėl, kad pats neturiu su kuo atsisveikinti, o dėl to, jog tik čia dar galima pastebėti nesuvaidintas emocijas, kurių niekada nepamatysi gatvėje.
Man patinka ir lakūnai, vaikštantys su povų uodegomis – stiuardesių būreliais, kurios išsipusčiusios ir krūtis įspraudusios į vaikiškų dydžių kostiumėlius, kiekvieną dieną keliaujančios į kraštus, kuriuos ištisus metus kepina saulė, tačiau tepasi storu pudros sluoksniu, arba jas sutiksi, nuėjęs į soliariumą.
Man patinka ir oro uostuose esančios parduotuvės, kurių populiarumą parodo pardavėjų nuolat šluostomi stori dulkių kilimai. Gaila, bet jos niekada nenusišluosto dirbtinų šypsenų.
Sunkiai dirbantys valytojai, kurie stropiai plauna gausiai mindomas grindis, nors niekas jų nė nepastebi, nebent vėluodami į skrydį, geriausiu atveju paslydę iš labai arti susipažįsta su ką tik išblizgintomis plytelėmis.
Galiausiai kažkoks oro uosto darbuotojas, kuris nežinią ką jame dirba, manęs paklausė, kokį velnią čia kasdien veikiu.
Laukiu, kas taip pat nežino, kokio lėktuvo laukia, neturi lagamino ir atsiranda tik paskutinę minutę.
