Gyvenimas yra gražus. Atsiprašau, netgi nuostabus. Ko dabar susiraukei?
Neįtikėtino grožio medžių lapai po truputį dažosi ruda spalva, tačiau nėra ko liūdėti. Reikia džiaugtis kiekviena diena, šioje trumpoje gyvenimo stotelėje Žemė. Čia mums leista patirti tiek nuostabių dalykų – kvėpuoti vėsiu oru, kuris su mielu noru gaivina sielą, ieškoti žmogaus, kuris palaikytų mums kompaniją iki užmerksime akis kuriam laikui, padėtų mums nesijausti vienišiems.
Mes galime išragauti daugybę patiekalų, tačiau renkamės sočius mėsainius, bet juk ir tai nuostabu, juk galime daryti tai, ką tik norime. Galime vidurį nakties išeiti laukan ir stebėti Rugsėjo žvaigždes, mintyse piešti erdvėlaivius, apsivilkti įsivaizduojamą skafandrą ir pasiutusiu greičiu nusikelti į bet kurią, mus dominančią šviečiančią dangaus lemputę.
Net kai ir lemputės perdega, būna labai šaunu, juk tada išsitraukiame žvakes, kurių liepsna naikina blogą nuotaiką, kvapas sukelia malonius prisiminimus, o malonius prisiminimus visada malonu prisiminiti, štai kaip.
Kartais galima tiesiog gulėti lovoje, leisti mintims rengti lenktynes – kuri pirma pasieks finišą ir privers tave galvoti apie tai, apie ką niekada nesusimastai. Apskritai, per retai žmonės susimąsto. Dažniau pasileidžia pasroviui, įjungę laisvą pavarą, taupo kurą, dar kitaip vadinamą stresu. Bet net ir stresas yra šaunus dalykas, jis mus padaro stipriais.
Galime visą dieną skaityti knygas, kurias parašė išminčiai, galime skaityti ir tas knygas, kurias parašė bepročiai garbėtroškos, galime sėdėti kino salėje ir valgydami popkornus svajoti apie naktį su kino žvaigžde. Galime sapnuoti viską, ką tik nori mūsų pasamonė, kuri, laimei, dar nėra pavaldi viską galinčiam žmogui. Nors kita vertus, ne tiek daug mes ir galime. Net ir kalnas pinigų, sveikatos hypermarkete nevertas nė degtukų dėžutės, tas pats kalnas nė velnio nepadės nusipirkti mylimos moters, o jei ir padės, tai galiojimo laikas labai ribotas, nejau nori apsinuodyti skrandį?
Galima glostyti arklio nosį, stebėti jo dideles šnerves ir atsigręžus į prabangią mašiną, ant kurios variklio išgraviruota 500 AG, užjausti ją. Tu tik metalo gabalas, mano ego pakinkytas įrankis. Še, arkliuk, imk bulvę.
O ar pastebėjot, koks geras jausmas yra vaikščioti? Nesvarbu ar ant savų kojų – tiesiog judėti. Kažkur. Nežinant jokio tikslo. Tiesiog eiti pirmyn, stebėtis dalykais, kurių važiuodamas į darbą nepastebi kitas žmogus, tiesiog, kad ir kaip būtų sunku tenka sau tyliai pasakyti.. Koks neįtikėtinas yra gyvenimas. Bent jau manasis, kurio nė už ką nekeisčiau į jokį kitą, nes tai mano kelias.
Niekada niekada, nesakyk niekada, bet niekada man nesakyk, kad gyvenimas užknisa. Turėk gėdos.
