Kiekvienas save gerbiantis demokratas pabrėžia, kad Holokausto pamiršti negalima. Viso pasaulio žydai prisiekia: ”Mes niekada nepamiršime Holokausto”. Tačiau, liūdnai pajuokausiu tokią svarbią (jau senai turinčiai tapti svarbia) Lietuvos visuomenei dieną: net jeigu ir norėtume pamiršti, bet antisemitizmas Europoje toks gajus, kad ir labai stengiantis, nelabai ir pavyks. Lietuva, deja, neiškrenta iš bendro konteksto.
Antisemitinių išpuolių prieš žydus pasaulyje padidėjo visa 30 procentų (2012 m.) palyginus su 2011. Prancūzijoje, demokratijos lopšyje, tokių išpuolių suskaičiuota net 373. Tel Avivo universiteto mokslininkai pernai užregistravo 686 antisemitinius išpuolius 34 šalyse. (haaretz.com). Išpuolių forma nesikeičia nuo nacistinės Vokietijos laikų: fizinis smurtas, nužudymai, sinagogų padegimai ar bandymai jas susprogdinti, vandalizuojamos žydų kapinės. Netgi tolerantiškoje Švedijoje, pietiniame Malmo mieste žydų kilmės švedai masiškaipalieka miestą, o likę bijo vaikščioti gatvėmis. Net buvęs Malmo meras aiškino, kad žydai patys kalti dėl Izraelio politikos. Pagaliau merą pakeitė moteris, kategoriškai nusistačiusi prieš antisemitizmą.
Galima, žinoma, antisemitizmo bangą Europoje nurašyti imigrantams musulmonams. Jų Europoje jau apie 30 milijonų, neskaitant Rusijos. Tai dažniausiai neišsilavinusi musulmoniškojo pasaulio dalis, ekonominiai imigrantai, nesugebantys integruotis į demokratinę ir pasaulietinę Europos visuomenę. Didžiausią dalį informacijos tos uždaros bendruomenės gauna per kabelines TV ir satelitus. O vien tik Irane, palestiniečių teritorijose ir kitose musulmonų šalyse primityviausių neapykantos žydams Tv programų yra apstu. Ar nekeista, kad taip kaltinami žydai, bet niekas nėra girdėjęs apie musulmonų Europoje išpuolius prieš Sirijos arabus, remiančius diktatorių Bashar-al Asadą, per dvejus metus išžudžiusį virš 70 tūkstančių savo gyventojų neskaitant tūkstančių sužeistųjų?
Ir visgi, negalima antisemitizmo nurašyti vien tik Izraelio ir žydų nekenčiantiems islamistams. Savas, „geras“ europietiškas antisemitizmas taip niekur ir nepradingo. Laikas pasižiūrėti ir į savo daržą. Gera naujiena yra ta, kad Lietuvoje išpuoliai prieš lietuvių kilmės žydus palyginus yra reti, dar rečiau tokie išpuoliai baigiasi tiesioginiu smurtu prieš vietinius žydus bendrapiliečius. Gal, kad šiais laikais veik neįmanoma atskirti pagal aprangą ar veido bruožus bendrapilietį žydą.
Visai kita nuomonė susidaro, paskaičius anoniminius komentarus. Jų, alsuojančių patologine neapykanta žydams apstu, skaičiuojami dešimtimis tūkstančių. Vėlgi, „kas paneigs“, kad tokie komentarai yra užsakyti ir apmokami Lietuvai priešiškų šalių? Bet tuojau pat matome, kad kiekis nuteistų antisemitų ir neapykantos kitokiems kurstytojų vis didėja. Ar tai reiškia, kad teisėtvarkos institucijose sąmoningumas šioje srityje auga?
Gal, ko negalima pasakyti apie kai kuriuos politikus ir politines partijas. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Tvarkos ir Teisingumo partijos atstovai, buvę disidentai ir marksistai- tautininkai (na ir kokteilis!), Seimo nariai marširuoja kartu su tautininkais apsimetusiais neonaciais ir rasistais po SS vėliavomis, suteikdami jiems politinį „stogą“ – politkorektiškumą. Lietuvos prezidentė be atodairos remia apsimetėlius patriotus rinkdama sau tokiu primityviu būdu „tautos“ simpatijas.
Naujoji koalicinė vyriausybė ir visų pirma socialdemokratų partija, jos frakcija Seime niekaip nesugeba pateikti aiškios vizijos, leidžiančios matyti, kaip ruošiamasi kovoti prieš antisemitizmą, kaip efektyviai įprasminti švietimo programoje Holokausto naratyvą niekaip neatskirtą nuo lietuviškojo. Vien tik atskirų ir gerbtinų premjero pasisakymų nepakanka.
Lietuvos istorikai taip pat turi mušti sau į krūtinę, šaukti mia culpa! Jau pats laikas atsisakyti žvilgčiojimo per petį, taikytis prie politinės konjunktūros, o dėti visas pastangas, kad žydų bendrapiliečių skaudi patirtis taptų visos Lietuvos visuomenės nedalijama patirtimi.
Tikrai Lietuvoje yra drąsių istorikų, bet, regis, į pirmas vietas prasibrovę dešiniuoju pusrutuliu mąstantys istorikai neprotestuojantys prieš 1941 metų birželio sukilimo atskyrimą nuo tuo pat metu vykusių žydų bendrapiliečių naikinimo. Kitaip tariant, bandoma išplauti Laikinosios Lietuvos vyriausybės mundurą taip pat ir su valstybės parama perlaiduojant kontroversiškai vertinamą jos vadovą.
Matyt, tie patys dešinieji ir dabar neprotestuos, kai bus atstatomas Obeliuose (Rokiškio raj) 1942 metais (!) pastatytas paminklas Birželio sukilimo aukoms pagerbti. Tose pačios Obeliuose, kuriuose buvo išnaikinti visi vietiniai žydai: 112 vyrų, 627 moterys, 421 vaikas. Viso – 1160 žydų kilmės lietuvių, Lietuvos piliečių. Jeigu tai ne pasityčiojimas iš nužudytųjų, tada čia drąsiai galime matyti masinių vaikų prieš vaikus patyčių mąstą Lietuvos mokyklose priežastį. Mat jų tėvai niekaip neatpažįsta patyčių. Ir tai bus tol, kol Lietuvos istorijoje egzistuos dvigubi standartai, du vieni su kitu nesusiejantys naratyvai: lietuviškasis ir žydiškasis. Šią Holokausto atminties dieną, pamąstykime apie tai. Jeigu, žinoma, ką nors apie jį žinome.
Originalus įrašas tinklaraštyje Vinokuras.lt
