Venedikt Jerofejev. Maskva–Petuškai. Apysaka.

Iš rusų k. vertė Dalia Saukaitytė. K.: Kitos knygos, 2011. 182 p.

„Maskva–Petuškai“ – alkoholinės prozos masterpiece, parašytas 1970 m., o mases pasiekęs po dviejų dekadų – 1990 m., kai buvo milžinišku 450 000 tiražu išleistas Maskvos leidyklos „Interbook“. O štai 1992 m. jį išleidžia ir Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla taip pat šiais laikais nežmonišku, o tais dar visai įprastu 20 000 tiražu.

„Maskva–Petuškai“ – jau modernus rusiškas kūrinys, išsiskiriantis kad ir juokais nuleidžiamu postdedukciniu intelektualumu ir vakarietiška sąmone. Autorius teigia knygą rašęs tik keliems draugams bendraminčiams, tačiau kaip atsitinka daugumai genialių kūrinių – jie iškyla į viešumą kartu su petardomis. Pagrindinis knygos veikėjas Venia ne tik blaškosi nelemtame laike tarp aušros ir pirmųjų krautuvių atsidarymo, bet ir intelektualiai diskutuoja su Kantu, Dievu, Čechovu ir kitais. Kad sąskambis tarp alkoholio ir filosofijos nebūtų dirbtinis ir išvargtas, į dieviškąsias bakchanalijas įsitraukia ir kiti traukinio Maskva–Petuškai keleiviai.

Atrodo, kad Venediktas Jerofejevas priklauso tai grupei rašytojų, kurie gero romano ar šiaip kūrinio neįsivaizduoja nepaskaninto didele šokoladine humoro gėlike. Klasikiniuose rusų kūriniuose vis ieškoma ironijos arterijos, meilė nesuvokiama be sveiko absurdo, o žymūs filosofai piešiami būtinai su taurele rankoje. Žodžiu, galioja sena taisyklė: kas nerūko ir kas negeria, tais aš nepasitikiu.

Įdomesnė knygos pirmoji pusė, kai viskas vyksta beveik realiai (gal tik pokalbiai su angelais – ne), lyg ir sumaniai sudėliota istorija, smagus jos vyksmas. Paskui, kad ir kaip keista, Venia prigeria kiek per daug, ir prasideda individualusis baltųjų žirgelių pasirodymas. Tada V. Jerofejevas įjungia laisvą pavarą ir pradeda bendrauti su istorinėmis epochomis bei mitologinėmis būtybėmis. Tai galbūt būtų ir miela bei teigiamai šyziška, bet negaliu nesutikti su Emilija Visockaite, recenzavusia K. Sabaliauskaitės „Silva Rerum II“ („Šiaurės Atėnai“, VII.1) ir pažymėjusia: „Rašoma protaujant, o ne vien melancholiškai pajaučiant kosmosą (kas, be abejo, irgi nėra blogai, bet, oi, kaip pabodę).“ Iš tiesų besaikis kosmoso jautimas gali atvirkščiai paveikti skaitytoją, negu buvo manoma autorių kosmonautų: atbaidyti, įkyrėti, nuvilti, o ne pritraukti, manant, kad daugmaž klasikiniai prozos niveliavimai yra išėję iš mados ir netaikytini.

Mielas ir alkoholinis „Vario burnų“ dizainas siūlo atkimšti knygą nelyginant butelaitį. Gal taip ir reikėtų padaryti. Susiraskite perpusininką, įpilkite vienas kitam tauriojo gėrimo ir pasikeisdami skaitykite petuškus, taip, mano galva, patirsite tikrąjį V. Jerofejevo akių ir sielos džiaugsmą.

“Šiaurės Atėnai”

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: