Ne visada drąsu ir lengva atmesti dievą (pavyzdžiui, redaktoriai, man net nenorint, perša rašyti iš didžiosios raidės, tarsi jau vartodamas žodį „dievas“ būtinai matai jį kaip visa ko Kūrėją, Absoliutą, tikrinį asmenį, kaip Jėzų).
Taip pat nėra visai paprasta atmesti didžiųjų filosofų traktatus, mintis ir pozicijas sielos ar kitais metafiziniais klausimais. Net dabartinėje pliuralistinėje santvarkoje esi budriai stebimas. Anksčiau tas stebėjimo santykis buvo „jį, ją, juos stebi jie“, o dabar visus stebi visi. Informacinė pažanga, vaikams suteikusi daug nuostabių akimirkų prie kompiuterių, o jų tėvams – progą stebėti būsimus orų pokyčius, taip pat šauniai paspartino persekiojimą, kontrolę ir dar didesnį skirtingų grupių troškimą dominuoti. Bet užteks apie niūrią šiandieną. Geriau pakalbėkime apie Julieną Offray de La Mettrie ir jo esminį gyvenimo vaisių – „Žmogų-mašiną“.
Ką tik perskaityta įžanga gal būtų nereikalinga ir bereikšmė, jei kalbėtume apie kurį kitą filosofą, labiau linkusį į konsensusus ir tylius su(si)tarimus. Tikintieji La Mettrie turbūt laiko šėtono kūriniu, pasiųstu skleisti šlykščią kaip prakiurusi cista ereziją. Ateistai tuo tarpu spaudžia prancūzų mokslininkui ranką, tiesa, virtualiai, nes pastarasis išėjo anapilin (vaizdžiai tikinčiai tariant) prieš pustrečio šimto metų. La Mettrie kūrinio „Žmogus-mašina“ esmė – vaizdžiai, gan tiesmukai, bet kartu literatūriškai išaiškinta žmogaus, kaip fizinio mechanizmo, mašinos, būtis. Leibnizas išaukštino dievo tobulą tvarką, René Descartes’as kalbėjo apie sielos ir kūno sąjungą, o La Mettrie sako: vyrai, atsigaukit, tėra tik kūnas, poros ir smegenys.
Jau pradžioje užsiminiau, kad laisvamaniškos mintys nėra vien populiarumo lydimos ir ne visada būna ant bangos. XVIII a. viduryje vargšas La Mettrie knygas pasirašydavo pseudonimais, bijodamas oponentų susidorojimo, o leidėjas, pasiryžęs pristatyti visuomenei „Žmogų-mašiną“, įžanginiame žodyje neva stebisi autoriaus nenuovoka ir siūlo visiems rimtesniems tikinčiųjų protams bemat paneigti pasiklydusias La Mettrie idėjas.
Itin fiziologinės ir nuo nusibrėžtos tiesės nekrypstančios prancūzų mokslininko mintys dažną gali priversti mąstyti taip pat ar net sugėdyti: „Žmogaus kūnas – tai mašina, pati užsukanti savo spyruokles, gyvas amžinojo judėjimo įsikūnijimas. Maistas jame atgamina tai, ką karštis sueikvoja. Be maisto siela nyksta, niršta ir išsekusi miršta. Ji primena žvakę, kurios liepsna prieš užgesdama akimirksniui plyksteli. Tačiau papenėkite kūną, įpilkite į jo vamzdyną gyvybingų sulčių ir stiprinančių gėrimų, ir tuomet siela, tapusi stipri kaip ir jie, įgis drąsos ir pasidarys panaši į kareivį, kuris, išgėręs vandens, būtų pabėgęs, o dabar, pagautas įkarščio, dundant būgnams, žvalus pasitinka mirtį. Lygiai taip pat karštas vanduo jaudina kraują, o šaltas – jį ramina“ (p. 37). Arba: „Koks skirtingas šėlsmas apima vyrus ir moteris, kamuojamus susilaikymo ir trykštančios sveikatos! Drovi ir kukli mergina ne tik praranda bet kokią gėdą ir kuklumą, bet ir pradeda į kraujomaišą žiūrėti taip, kaip paleistuvė į svetimoteriavimą. Jeigu jos geismas nebūna tuoj pat patenkintas, nelaimingoji gali ne tik susirgti nimfomanija ar pamišti, bet ir mirti nuo ligos, kuriai gydytojų netrūksta“ (p. 39–40).
La Mettrie, besistengdamas neišskirti žmogaus iš kitų gyvybių tarpo (tarkim, jis manė, kad beždžiones galima išmokyti daugiau mažiau sąmoningai kalbėti), vietomis įsijaučia per daug ir iš moderniojo materialisto tampa savo paties riboto mąstymo įkaitu. Tai neleidžia jam pragysti lakštingala, kita vertus, ryškesnis nesusiliejimas su kitais mąstytojais leidžia išvengti filosofijos asimiliacijų. Knygą perskaityti rekomenduočiau bent dėl dviejų dalykų: smalsu sužinoti, kaip žmogų ir jo kūną suprato XVIII a. medikas ekscentrikas ir kaip šių dienų akimis atrodo tas iš pirmo žvilgsnio gana paprastas žmogaus kaip mašinos konceptas.
„Šiaurės Atėnai”
