Tęsdama taupymo politiką, Vyriausybė pateikė Seimui pasiūlymus mažinti motinystės išmokas, palikti sumažintus valstybės tarnautojų ir politikų atlyginimus ir t.t. Žinoma, tikslas teisingas – biudžeto deficitą mažinti reikia. Deja, Vyriausybė stabiliai demonstruoja savo mesianizmą, pernelyg įsijaučia į vienintelių teisių gelbėtojų vaidmenį ir (dėl šios arogancijos ar tiesiog fantazijos stokos) vis ignoruoja daug platesnį sprendimų lauką.
Taip, tikriausiai reikėtų sutikti, kad išlaidų mažinimas šiuo atveju geriau už naujų mokesčių įvedimą ar esamų didinimą. Tiek dėl grynai subjektyvių egoistiškų priežasčių (tokia politika palies tik ribotus gyventojų sluoksnius), tiek dėl to, kad pati mokesčių sistema tapo tokia nestabili, išbalansuota ir sudėtinga, jog papildomas jos komplikavimas duotų ir papildomų neigiamų padarinių. Aišku, keistoka, kai tam tikros visuomenės grupės iš esmės finansuoja valstybę be solidarumo ir savitarpio pagalbos iš kitų. Juo labiau kai jos (kaip, tarkime, jaunos šeimos) yra socialiai gana pažeidžiamos. Dar daugiau – tos pačios visuomenės grupės tampa nuolatinėmis valstybės „melžiamomis karvėmis“. Motinystės/tėvystės išmokos jau tapo labiausiai nuo krizės pradžios karpoma valstybės išlaidų sritimi. Nors galbūt ne veltui. Vis dėlto Lietuva nėra ta valstybė, kuri galėtų sau leisti bene ilgiausias Europoje motinystės/tėvystės atostogas, kurios pačios savaime stagnuoja ekonomiką, išimdamos iš darbo rinkos jaunus žmones ir paversdamos juos valstybės išlaikytiniais. Taip, galbūt šis argumentas nėra itin paveikus dabar, kuomet darbo jėgos perteklius ir šiaip milžiniškas, tačiau kada nors juk reikia pradėti daryti teisingus žingsnius. Kartu pati argumentacija, kad kuo daugiau valstybė mokės jaunoms šeimoms, tuo daugiau gims vaikų, yra mažų mažiausiai amorali. Nes čia vadovaujamasi fermos logika, kuomet kuo daugiau prieaugio superkama, tuo intensyviau ūkininkas kergia savo karves, kiaules ar kitus gyvulius. Nesinori, kad vaikai būtų traktuojami taip pat. O kalbant apie naujų mokesčių perspektyvas ir įvedimo poreikį… Lietuviai tokie žmonės, kad visuomet ras, kaip mokesčius apeiti. O galų gale būtent stabili ir aiškiai suvokiama mokesčių sistema yra tai, kas gerokai efektyviau skatintų ekonomiką nei susitarimai su pavienėmis kompanijomis, nors ir garsiomis. Toks aiškumas ir, kas ne mažiau svarbu, pastovumas ne mažiau svarbu (o gal ir svarbiau) nei žemas mokesčių lygis. Dėl šios priežasties sprendimas neapkrauti mokesčių mokėtojų papildoma našta ir tokiu būdu neįvesti papildomos sumaišties yra sveikintinas. Kaip ir naštos perkėlimas ant tam tikrų visuomenės grupių pečių šiuo atveju pakankamai pagrįstas. Tad jei jau norime mechaniškai užlopyti spragą, pasirinktas išties tinkamas variantas.
Tačiau, kaip jau minėta, egzistuoja kita problema – Vyriausybės perdėtas įsitikinimas savo teisingumu ir kolektyvinio gelbėtojo vaidmeniu, trukdantis priimti geriausius sprendimus. Tai logika „pirmiausia užkamšykime skyles, o visa kita palauks“. Deja, šiuo atveju į „visa kita“ įeina ir verslo skatinimas. Opozicija yra teisi sakydama, kad šis procesas yra tik imituojamas, o viešai reklamuojamos „sėkmės“ – niekinės, nors ir neabejotinai užsiima populizmu aiškindama, kaip tas skatinimas turi vykti. Opozicijos siūlomam skatinimui pinigų išties nėra. Tačiau esama skatinimo, kuris Lietuvos sąlygomis itin aktualus ir kuris nieko nekainuoja. Toks skatinimas yra vadinamas netrukdymu. Netrukdymu pradėti verslą sumažinant taikomus apribojimus, darant mokestines lengvatas nujai susikūrusioms įmonėms, kontroliuojančių institucijų sumažinus iškart užuot laukus pusatrų metų nuo kadencijos pradžios, ir, kaip jau minėta, mokesčių sistemą padaryti prognozuojama tam, kad galvojantis imtis savo verslo žmogus galėtų kuo aiškiau planuoti ateitį ir būsimas sąnaudas, kartu jų skaičiavimą padaryti maksimaliai aiškų, kad neliktų baimės tiesiog netyčia tapti pažeidėju, klasikiniu čia laikytinas atvejis, kai įvedus naują mokesčių skaičiavimo nuo autorinių sutarčių tvarką, netgi ją kūrusi Socialinės apsaugos ir darbo ministerija nesugebėjo paaiškinti, kaip tuos mokesčius skaičiuoti. Jei apie visa tai būtų mąstoma ir valstybei būtų bandoma padėti užuot ją gelbėjus, karpymų galbūt nebereikėtų.