Atgavusi Nepriklausomybę Lietuva netrukus prarado savo istorinę sostinę Vilnių, tad šalies politinis, kultūrinis ir ekonominis centras persikėlė į Kauną. Tuomet Kaunas buvo po Pirmojo pasaulinio karo netekčių besivaduojantis provincialus miestas, caro laikais buvęs gubernijos centru. Tapimas laikinąja sostine Kaunui tapo ryškiu stimulu vystytis ir modernėti. Nuo 1922 m. vykdant žemės reformą, mieste vyko intensyvi privačių gyvenamųjų namų statyba, taip pat statyti ir įvairūs visuomeniniai objektai.
Visuomeninių pastatų architektūrai XX a. 3-ajame dešimtmetyje būdingas retrospektyvizmas, t. y. statomų pastatų architektūroje vyravo praeities stilių motyvai. Bene dažniausiai buvo linkstama prie klasicistinių formų atgaivinimo. Tuomet buvo populiarus neoklasicizmas, kuris išreiškė reprezentatyvumą ir solidumą. Bene impresyviausias ir išraiškingiausias neoklasicistinis to meto statinys – tai Mykolo Songailos projektuotas Lietuvos bankas (statytas 1925-1929 m.) K. Donelaičio ir Maironio g. kampe. Tai buvo vienas iš prabangiausių tarpukaryje statytų Kauno pastatų. Kitas neoklasicistinio stiliaus (su neorenesanso bruožais) pastatas, išsiskyręs monumentalumu, buvo taip pat M. Songailos projektuoti VDU Fizikos-chemijos instituto rūmai (statyti 1925-1931 m.), iškilę greta Aleksoto šlaito (deja, šie didingi rūmai 1944 m. vokiečių susprogdinti). Dar vienas žymus neoklasicistinis statinys –monumentalūs, turintys išraiškingą kolonadą Seimo ir Teisingumo ministerijos rūmai (1925-1929 m., archit. Edmundas Frykas) (dab. Kauno filharmonija) L. Sapiegos ir E. Ožeškienės g. kampe. Taip pat neoklasicistiniai, tačiau kiek eklektiški yra E. Fryko projektuoti „Neo-Lithuania“ rūmai (1923-1928 m.) Parodos g. Architekto Vladimiro Dubeneckio projektuoti pastatai pasižymi santūresnėmis, supaprastintomis klasicistinėmis formomis – tai Meno mokykla (1922-1923 m.) bei laikinoji M. K. Čiurlionio galerija (1924-1925 m.) (abu pastatai yra Ąžuolų kalne, greta A. Mackevičiaus g.). V. Dubeneckis architektūroje bandė ieškoti tautinio stiliaus, kuriam artimiausiu laikė baroką. Tad neobarokinių formų įgavo rekonstruotas Valstybės teatras (1922-1925 m.) (dab. Muzikinis teatras) bei 1925 m. pastatytas „Lietuvos“ viešbutis Daukanto g.
Maždaug nuo XX a. trečiojo dešimtmečio vidurio Lietuvoje ėmė atsirasti art deco architektūrinė kryptis, kuri Kaune pasireiškė įvairiais istorizmo bei moderno bruožais. Vienas pirmųjų art deco stiliaus požymių turinčių pastatų buvo Centrinio žydų banko pasažas Laisvės al. (1924 m., projektavo G. Mazelis, M. Grodzenskis), tačiau jis mūsų laikų nepasiekė (1982 m. jo vietoje pastatytas T. Ivanausko Zoologijos muziejus). Taip pat art deco įtakų galima įžvelgti Ugniagesių rūmų Nemuno g. (1929-1930 m., archit. E. Frykas) architektūroje.
Pirmosiomis racionalistinės architektūros apraiškomis Kaune galėtume laikyti Valstybės spaustuvės rūmus K. Donelaičio ir Gedimino g. kampe (dab. KTU II-ieji rūmai), kurie 1923-1925 m. pastatyti pagal tarptautinį konkursą laimėjusio vokiečių architekto Henriko Fišerio projektą, taip pat Ateitininkų rūmus Laisvės al. (1926-1928 m., inž. F. Vizbaras) (dab. KTU III-ieji rūmai).
Trečiasis dešimtmetis Kauno visuomeninių pastatų architektūroje buvo tarsi pereinamasis periodas tarp dar iš XIX a. pb. – XX a. pr. atėjusių atgaivintų įvairių istorinių stilių raiškos (neoklasicizmas, neobarokas) ir iš Europos plūstančių įvairių modernizmo srovių (art deco, racionalizmas ir kt.), kurios ėmė dominuoti 4-ajame dešimtmetyje.
Mindaugas Balkus
