Šį kartą skaitytojams pristatome vienos iš Kauno urbanistinio peizažo dominančių, monumentaliosios Kristaus Prisikėlimo bažnyčios statybų istoriją iki 1940 m. 1918 m. Lietuva paskelbė savo Nepriklausomybę, dar daugiau kaip 2 metus atkakliai dėl jos kovojo. Kadangi Lietuva tuomet buvo itin gilių katalikiškų tradicijų kraštas, dar 1922 m. buvo pasiūlyta pastatyti didingą bažnyčią, kuri simbolizuotų atkurtos Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Kartu tai turėjo būti lietuvių tautos padėkos Dievui už atgautą laisvę simbolis. Kadangi istorinė Lietuvos sostinė buvo Lenkijos okupuota, tad naujoji bažnyčia turėjo būti statoma Kaune, jai buvo numatyta suteikti Kristaus Prisikėlimo bažnyčios vardą.
Naujosios bažnyčios statyboms koordinuoti 1926 m. sudarytas bažnyčios statybos vykdomasis komitetas ir taryba. Svarbiausią vaidmenį jų veikloje užėmė kunigas dekanas Feliksas Kapočius. 1928 m. Kauno savivaldybė suteikė žemės sklypą, kuriame seniau buvo Žaliakalnio turgavietė. Šioje vietoje stovinti šventovė turėjo būti puikiai matoma iš įvairių miesto pusių. Tais pačiais metais Aukštaičių gatvėje buvo pastatyta Mažoji Kristaus Prisikėlimo bažnyčia, turėjusi tenkinti parapijiečių poreikius, kol bus pastatyta didžioji bažnyčia.
1928 m. metais buvo paskelbtas bažnyčios projektų konkursas. Jame dalyvavo 15 projektų, iš kurių pirmą vietą užėmė inž. J. Krasausko, antrąją – inž. F. Vizbaro, o trečiąją vietą – inž. K. Reisono projektas. Tačiau nė vienas iš šių projektų netapo bažnyčios statybos pagrindu, kadangi jie buvo grandioziniai ir reikalaujantys milžiniškų lėšų, kurių vis stigo. Trečiąją vietą užėmusiam Karoliui Reisonui buvo pasiūlyta parengti optimalesnį bažnyčios projektą. Kai kurie visuomenės veikėjai pasipiktino, kad katalikiškos tautos atgimimo simbolį statys protestantas latvis K. Reisonas. Tačiau bažnyčios statybų vykdomasis komitetas šių priekaištų nepaisė. 1930 m. K. Reisonas parengė pakoreguotą bažnyčios projektą, kuris buvo patvirtintas, tačiau vėlgi nebuvo realizuotas, nes buvo per brangus. Tad K. Reisonui (tuomet jis buvo Kauno miesto vyriausiasis inžinierius) vėl teko keisti projektą, daryti jį dar paprastesnį. 1932 m. buvo paruoštas galutinis bažnyčios projektas, kuris 1933 m. balandį buvo patvirtintas. Galop 1934 m. vasarą buvo pradėta Kristaus Prisikėlimo bažnyčios statyba. Jos pradžią pašventino arkivyskupas metropolitas Juozapas Skvireckas, į pamatus buvo įmūrytas kertinis akmuo, atvežtas iš Jeruzalės Alyvų kalno.
Trumpai pristatant patį projektą, pažymėtina, jog jis aiškiai modernistinis, racionalistinis, atspindintis to meto naujausias estetines kryptis bei technologines galimybes. Bažnyčia trinavė, bazilikinė, pailgo stačiakampio formos (70×26 m), turinti du bokštus (didžiojo aukštis 63 m), orientuota šiaurės rytų kryptimi lygiagrečiai su Savanorių prospektu. Jos architektūrai būdinga aiški tūrinė kompozicija ir ritmiška vertikalių raiška. Šventovė turėjo sutalpinti apie 3 tūkst. žmonių, dar apie du tūkstančius turėjo tilpti ant stogo terasos. Bažnyčios požemiuose turėjo būti įrengtas Panteonas, kuriame numatyta laidoti iškiliausias tautos asmenybes.
Kristaus Prisikėlimo bažnyčios statybos buvo vykdomos iš tikinčiųjų aukų, joms buvo naudojamos aukštos kokybės medžiagos, nes tai buvo itin reprezentatyvus statinys. Iki 1940 metų suspėta sumūryti bažnyčios sienas, išbetonuoti stogą, įrengti dvejus laiptus iki stogo, sudėti ąžuolinius langų rėmus. Tačiau 1940 m. vasarą prasidėjusi sovietinė okupacija sustabdė statybas, bažnyčia buvo nacionalizuota ir atimta iš tikinčiųjų bendruomenės, o grąžinta tik vėl atgavus Nepriklausomybę 1990 m.
Dabar ši bažnyčia yra viena iš ekskursijų Kaune objektų, o nuo jos stogo atsiveria bene gražiausias vaizdas mieste. Daugiau apie Kristaus Prisikėlimo bažnyčios lankymą bei jos terasą galite pasiskaityti čia.
Mindaugas Balkus
