„Metropolio“ viešbutis, prie kurio 1919 m. kovą buvo nušautas savanoris P. Eimutis.
Jaunai Lietuvos valstybei teko jėga įrodyti savo teisę egzistuoti. 1918-1920 m. jai teko kovoti su trimis priešais: bolševikais, bermontininkais bei lenkais. Kaunas taip pat neliko šių įvykių nuošalyje, nors intensyvių kovos veiksmų su išorės priešais beveik nepatyrė, tačiau įvairių maištų ir bruzdėjimų metu teko pralieti savųjų ir svetimųjų kraują. 1919 m. pradžioje Kaune buvo paskelbta karo padėtis, todėl mieste buvo sustiprinta karinės valdžios kontrolė, didelius įgaliojimus turėjo Kauno miesto ir apskrities komendantas, buvo apribotos piliečių teisės ir laisvės (spaudos, susirinkimų, žodžio ir kt.).
Kalbant apie pirmąsias lietuvių karių aukas Kaune, tenka paminėti Prano Eimučio tragišką žūtį 1919 m. kovo 18 d. Jaunas vos 21-erių sulaukęs savanoris buvo paskirtas saugoti „Metropolio“ viešbutyje apsistojusią JAV maitinimo komisiją. Vokiečiai buvo nepatenkinti šios komisijos buvimu Kaune. Tad kovo 18-ąją prie viešbučio atvyko keliasdešimties vokiečių karių grupė, o vienas iš jų, seržantas, norėjo patekti į viešbutį, tačiau lietuvių sargyba jo neįleido. Dėl įvykusio susistumdymo su vokiečių seržantu H. Zassu, vokiečiai spontaniškai nukovė ėjusį sargybą Praną Eimutį. Jis buvo su deramomis iškilmėmis palaidotas kapinėse Vytauto pr., 1958 m. jo palaikai perkelti į Eigulių kapines. Prano Eimučio vardu Kaune pavadinta gatvė Senamiestyje bei Kauno jaunimo mokykla V. Krėvės pr.
Rimtu išbandymu jaunai Lietuvos valstybei ir jos valdžiai Kaune tapo lenkų karinės organizacijos POW (Polska Organizacja Wojskowa) 1919 m. rugpjūtį rengtas sukilimas. Ši organizacija, Lenkijos valdžios skatinama, siekė neleisti susikurti nepriklausomai Lietuvos valstybei, o Lietuvą matė unijoje ar federacijoje su Lenkija. Šis sukilimas galėjo būti itin pavojingas Lietuvai, nes lenkų reguliarioji kariuomenė nuo Kauno buvo nutolusi vos 40-45 km atstumu, tad perversmui pavykus lenkų pajėgos Kauną būtų užėmusius dar tą pačią dieną. Tačiau sukilėliai dėl ryšių trūkumų pradėjo sukilimą ne vienu metu, be to, apie POW planuojamą vykdyti perversmą žinojo Lietuvos karinė žvalgyba, todėl Kaune jam buvo ruošiamasi, tad vos tik jam prasidėjus, perversmas buvo numalšintas ir taip sukliudyta kilti itin rimtam pavojui valstybės egzistavimui.
Kitas gana svarbus ir galėjęs turėti egzistencinį pavojų Lietuvos valstybei buvo 1920 m. vasario 21-23 d. vykęs kareivių maištas, kurio priežastimis buvo itin prastas kareivių aprūpinimas (maisto ir aprangos stygius), be to, kareiviams nebuvo leidžiama balsuoti artėjančiuose Steigiamojo seimo rinkimuose. Be to, kareivius sukilti kurstė komunistinė propaganda. Sukilimas kilo Žemuosiuose Šančiuose ir Aukštojoje Panemunėje esančiuose kareivinių miesteliuose, jiems vadovavo puskarininkis Petras Mickeliūnas. Sukilėliai netgi buvo areštavę atvykusį derėtis kariuomenės vadą generolą Praną Liatuką. Kareivių sukilimą malšinant pasižymėjo pulkininkas Kazys Ladiga bei autobataliono vadas leitenantas Sergejus Fanstilis, kuris efektyviai panaudojo šarvuotus automobilius vaikant maištininkus. Po maišo kariams buvo leista balsuoti Steigiamojo seimo rinkimuose, pagerintos jų buities sąlygos.
Lietuvos Nepriklausomybės kovose dalyvavo ir užsieniečių. Vienas jų, leitenantas Samuelis Harisas, atvyko iš JAV padėti kurti Lietuvos kariuomenę bei ginti Lietuvos laisvės. Deja, 1920 m. vasario 23 d. per bolševikų sukurstytą kareivių maištą belipdamas į Linksmadvario kalną buvo nukautas. Jo palaikai buvo išgabenti į JAV, o jo garbei Kaune pavadinta maža gatvelė Aleksote.
Mindaugas Balkus
