Steigiamojo seimo rūmai (dab. Maironio gimnazija, Birštono g.)
Per pirmuosius dvejus metus po Nepriklausomybės paskelbimo padėtis šalyje dėl Nepriklausomybės kovų buvo itin nestabili ir egzistenciškai pavojinga, todėl Steigiamojo seimo rinkimai buvo atidėti iki padėtis šalyje bent kiek normalizuosis. Steigiamojo seimo sušaukimas buvo numatytas jau Nepriklausomybės akte, tai turėjo būti visų Lietuvos piliečių išrinktų atstovų sudarytas organas, skirtas sukurti valstybės teisinio gyvenimo pamatus bei nustatyti šalies santykius su kitomis valstybėmis.
Paties Steigiamojo seimo įstatymas Valstybės Tarybos buvo priimtas dar 1919 m. spalio 30 d., tačiau tik įtampai šalies gynimo frontuose kiek atlėgus, 1920 m. balandį įvyko Steigiamojo Seimo rinkimai. 59 vietas juose gavo krikščionių demokratų atstovai, 29 vietas iškovojo Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos bei Valstiečių sąjungos blokas, 12 vietų gavo Lietuvos socialdemokratų partija, 6 mandatai atiteko žydų atstovams, kitas vietas pasidalino vokiečiai, lenkai bei nepartiniai (viso 112 mandatų). 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamasis seimas susirinko Valstybės teatre (dab. Muzikinio teatro rūmai) pirmajam posėdžiui, kuriam pirmininkavo žymi visuomenės veikėja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Steigiamasis seimas vienbalsiai priėmė Nepriklausomybės deklaraciją, atkartojančią 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės akto teiginius, kuri su minėtu aktu sudarė tuometinės Lietuvos valstybės teisinį pagrindą. Tą pačią dieną Steigiamojo seimo pirmininku išrinktas Aleksandras Stulginskis, kuris ėjo ir Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas.
Į Kauną iš visos Lietuvos (neskaitant okupuoto Vilniaus krašto bei dar neprijungto Klaipėdos krašto) plūdo Steigiamojo seimo delegatai, susirinkę kurti naujos valstybės teisinių pamatų. Posėdžiai vyko buvusioje Kauno gubernijos gimnazijoje (dab. Maironio gimnazija, Birštono g.). Steigiamajame seime būta daug jaunatviško idealizmo ir aukštų siekių, nes tai buvo gana „jaunas“ seimas, kadangi 29 jo nariai neturėjo nė 30-ies metų, o vyresnių negu penkiasdešimties metų buvo tik 8. Steigiamasis seimas per savo daugiau nei dviejų metų veiklos laikotarpį buvo itin produktyvus ir priėmė net 268 įstatymus. Iš jų reikšmingiausi: 1922 m. rugpjūtį priimta Lietuvos valstybės konstitucija (veikusi 1922-1928 m.); po ilgų svarstymų priimtas Žemės reformos įstatymas, pagal kurį žemė buvo skirstoma bežemiams ir mažažemiams valstiečiams (36 metų jos išsipirkimo terminas), stambiesiems žemvaldžiams palikta po 80 ha (už paimtą normą viršijančią žemę buvo kompensuojama); 1922 m. patvirtintas Lietuvos universiteto statutas; priimtas Piniginio vieneto įstatymas, Lietuvos banko įstatymas, kuriais remiantis 1922 m. spalį įvesta sava valiuta – litas. 1920-1922 m. laikotarpiu Steigiamasis seimas ratifikavo svarbias tarpvalstybines sutartis su Sovietų Rusija, Latvija, Estija bei kitomis šalimis.
Pažymėtina, jog Steigiamojo seimo veiklą trumpam buvo sutrukdžiusi Lenkijos agresija, kai 1920 spalio 22 d. – 1921 m. sausio 17 d. laikotarpiu Steigiamasis seimas sustabdė savo veiklą bei įstatymų priėmimą, o vyriausybės kontrolę pavedė sudarytam Mažajam seimui, kurį sudarė Steigiamojo seimo pirmininkas ir 6 seimo nariai. Likusieji bemaž 100 Steigiamojo seimo narių gresiant Lenkijos okupacijos pavojui stojo ginti Tėvynės, tačiau Vilniaus krašto atsiimti tąkart taip ir nepavyko.
Steigiamasis seimas nuženklino parlamentinės Lietuvos Respublikos raidos kelią, kuris, deja, tęsėsi tik šešerius metus, t. y. iki 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo. XX a. trečiojo dešimtmečio Lietuva turėjo daug gražių idealistinių siekių ir tikslų, tačiau valstybės politinio gyvenimo realybė, politinė kultūra nebuvo pasiekusi reikiamo lygio, įgalinančio nuosekliai ir stabiliai žengti parlamentarizmo keliu. Viso to liudininkas buvo Kaunas, laikinoji sostinė, kurioje kurtos šviesios Lietuvos ateities raidos vizijos bei kuriame taip pat liejosi tulžinga politinių oponentų retorika.
Mindaugas Balkus
