Generalinio štabo pastatas (dab. Lietuvos karinių oro pajėgų štabas, Gedimino g.)
Šį kartą skaitytojams pristatome 1926 m. gruodžio 17 d. perversmą, kuris užbaigė trumpą parlamentinės (seiminės) demokratijos tarpukario Lietuvoje egzistavimą. 1926 m. gruodžio įvykius reikėtų pradėti nušviesti nuo to, jog 1926 m. gegužę įvyko Trečiojo Seimo rinkimai. Absoliučios daugumos jokiai partijai surinkti nepavyko, o daugiausiai – 30 vietų gavusi Lietuvos krikščionių demokratų partija (dominavusi II Seime) nebegalėjo viena sudaryti vyriausybės. Kairiosios politinės jėgos (valstiečiai liaudininkai, socialdemokratai ir tautinės mažumos) sudarė koalicinę vyriausybę. Per savo neilgą veiklos tarpsnį ji sugebėjo priimti daug šalies gyvenimą demokratizuojančių įstatymų: panaikino nuo Nepriklausomybės kovų užsilikusią karo padėtį, spaudos bei susirinkimų suvaržymus, nutraukė algų mokėjimą dvasininkams, paskelbė amnestiją politiniams kaliniams (dauguma jų buvo komunistai), be to, rengėsi ženkliai sumažinti kariuomenės finansavimą ir atleisti nemažai karininkų. Toks greitas laisvės (kai kam ji asocijavosi su anarchija) ir demokratijos pliūpsnis į Lietuvos gyvenimą daugeliui dešiniųjų ir konservatyviųjų jėgų sukėlė stiprų nerimą.
Kartais istorikų darbuose perversmo rengimo motyvai siejami su padidėjusiu bolševikų aktyvumu, ar netgi jų rengtu perversmu prieš Lietuvos valdžią. Tad aiškinama, jog 1926 m. gruodžio 17-osios perversmas buvo būtinas norint sustabdyti komunistų kasimąsi po valstybės pamatais. Iš tiesų, Seimui priėmus liberalius spaudos, žodžio bei susirinkimų įstatymus, komunistai nesikuklino gatvėse skleisti bolševikinės propagandos ar viešai pasirodyti su raudonomis vėliavomis.
1926 metų gruodžio 17 d. rytą, per tuomečio prezidento Kazio Griniaus gimtadienį, kapitono Antano Mačiuikos vadovaujamas karininkų būrys įsiveržė į iki paryčių posėdžiavusio Seimo salę (dab. Maironio gimnazijos pastatas, Birštono g.) ir diktatoriumi paskelbto majoro Povilo Plechavičiaus vardu liepė Seimo nariams išsiskirstyti. Tuo tarpu Vyriausybės nariai buvo sulaikyti, užimtas Generalinis štabas (dab. Lietuvos oro pajėgų štabas, Gedimino g.), Centrinė telefono ir telegrafo stotis bei kiti vyriausybiniai pastatai. Tą rytą karinis diktatorius Povilas Plechavičius sugrąžino karo padėtį, todėl didelius įgaliojimus gavo karo komendantai. Netrukus buvo pradėti suiminėti komunistai, iš kurių 4 vėliau buvo sušaudyti – Karolis Požėla, Juozas Greifenbergeris, Rapolas Čarnas bei Kazys Giedrys.
Perversmo dieną P. Plechavičius nusiuntė laišką Antanui Smetonai, prašydamas vėl stoti prie valstybės vairo. Kaip žinome, Antanas Smetona sutiko. Po kelių dienų, 1926 m. gruodžio 19 d. prezidentas Kazys Grinius, kuris perversmo dieną buvo izoliuotas prezidentūroje, priėmė Mykolo Šleževičiaus vyriausybės atsistatydinimą, o naujuoju premjeru paskyrė kontraversiškąjį Augustiną Voldemarą. Tada prezidentas K. Grinius pats atsistatydino, o Seimas (nors nebūta kvorumo, nes posėdyje dalyvavo tik 42 nariai iš 82) naujuoju valstybės vadovu išrinko Antaną Smetoną. 1927 m. balandį III-asis Seimas buvo paleistas.
Po perversmo reali valstybės valdžia atsidūrė tautininkų rankose, nors pradžioje jie buvo sudarę „koaliciją“ su krikščionimis demokratais, tačiau pastarieji, matydami tautininkų artėjimą link autoritarizmo ir vengimą rengti naujus rinkimus, pasitraukė į opoziciją. Kitas seimas buvo išrinktas tik 1936 m., tačiau tai buvo marionetinė politinė struktūra, kontroliuojama prezidento ir tautininkų. Lietuva iki pat 1940-ųjų liko Antano Smetonos autoritarinio režimo valdžioje, kuri labiau už demokratiją, parlamentarizmą ir pilietinę visuomenę brangino „Tautos vado“ kultą, tautos „susiklausymą“ su vadu bei jo politinės linijos šalininkais – Lietuvos tautininkų sąjunga.
Mindaugas Balkus
