Tyrimų laboratorijos pastatas (dab. KTU Cheminės technologijos fakultetas), kuriame buvo vienas iš Kauno sukilėlių štabų.
1940 m. vasarą patekusi į sovietų gniaužtus Lietuva buvo intensyviai ruošiama visiškam sovietizavimui, tačiau šalies gyventojai netrukus ėmė suvokti savo niūrias savo ateities perspektyvas, ypač po birželio 14-osios trėmimų. Priešintis 1940 m. birželio 15 d. prasidėjusiai Lietuvos okupacijai (po rugpjūčio 3 d. ir aneksijai) dar 1940 m. rudenį Berlyne buvo įkurtas Lietuvių aktyvistų frontas (LAF), vadovaujamas pulkininko Kazio Škirpos. Ši organizacija pradėjo burti pogrindines aktyvistų grupes, kurių tikslas buvo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas. Berlyne LAF veikėjai žinojo, kad 1941-ųjų vasarą kils dviejų galiūnų – Vokietijos ir SSRS karas, ir ragino jam ruoštis. Ir štai 1941 m. birželio 22 d. atskriejo ilgai laukta žinia, jog Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą – ligtolinį savo sąjungininką. Žaibiškas vokiečių puolimas privertė sovietus trauktis, o lietuviams davė progą išvyti juos iš savo šalies ir bet laikinam atkurti suverenią valstybę.
Prasidėjusio sukilimo centru tapo Kaunas. Sukilėlių tikslas buvo atkurti Nepriklausomybę dar prieš vokiečiams įžengiant į Kauną ir taip parodant, jog jie atėjo į atkūrusią valstybingumą Lietuvą, o ne į Sovietų Sąjungos vakarinę teritoriją. Sukilimas prasidėjo dar tą pačią naktį iš birželio iš 22-osios į 23-ąją, kai buvo užimtas Kauno radiofonas (Daukanto g.), Radijo stotis (Vaižganto g.), Centrinis paštas Laisvės al., Centrinė telefono-telegrafo stotis (Ožeškienės g.). Ir štai jau kitą dieną, 1941 m. birželio 23 d. rytą per Kauno radiofoną Leonas Prapuolenis paskelbė apie nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą. LAF rėmėjų ir sukilimo narių daugumą sudarė jaunimas – studentai, gimnazistai, kareiviai, karininkai, šauliai bei kiti neabejingi piliečiai. Vienas iš LAF štabų Kaune įsikūrė Prisikėlimo parapijos senelių namuose Aukštaičių g. 4, kitas štabas apsistojo Ginkluotės valdybos tyrimų laboratorijos pastate (dab. KTU Cheminės technologijos fakultetas). Sukilimo dalyviai turėjo užimti Kauną iš vidaus, vengiant atvirų ir pavojingų susidūrimų su sovietų kariais.
Birželio 22-25 d. vyko atkaklios kovos su besitraukiančiais sovietais, intensyvios kautynės virė Senamiestyje ties Daukšos gatve, prie Aleksoto tilto bei Juozapavičiaus pr. Žemuosiuose Šančiuose. Kauno komendantu tapo pulkininkas Jurgis Bobelis. Daug ginklų sukilimo dalyviams pavyko išsinešti iš padegtų Linksmakalnyje, Parodos kalne buvusių Raudonosios armijos sandėlių. Besitraukiantys raudonarmiečiai susprogdino visus tiltus per Nemuną (Vytauto Didžiojo, geležinkelio bei Panemunės), o Petro Vileišio tiltą išgelbėjo savo gyvybę paaukojęs Juozas Savulionis. Aktyvūs sukilėlių veiksmai neleido siautėti besitraukiantiems demoralizuotiems raudonarmiečiams. Iš viso Kaune galėjo veikti iki 6 tūkst. sukilėlių (36 jų grupės). Jie taip pat būrėsi įvairiose Kauno gamyklose ir fabrikuose, skirstėsi būriais pagal rajonus.
Birželio 24 d. buvo išleistas sukilėlių laikraštis „Į Laisvę“, į pirmąjį posėdį susirinko Laikinoji vyriausybė. Jos laikinuoju vadovu tapo prof. Juozas Ambrazevičius. Laikinoji vyriausybė ėmėsi atstatinėti sovietų bepradėtą naikinti Lietuvos ūkinę ir teisinę sistemą, atšaukti sovietinės valdžios nutarimus. Tačiau šio sukilimo pakiliai dvasiai nebuvo lemta ilgai gyvuoti. Jau birželio 26 d. į Kauną įžengė vokiečių kariuomenė, kurį laiką vokiečiai dar leido veikti Laikinajai vyriausybei, tačiau liepą įvedus vokiečių civilinę administraciją, 1941 m. rugpjūtį Laikinoji vyriausybė vokiečių sprendimu buvo paleista. 1941 m. birželio sukilimas, kurio židinys buvo Kaune, įprasmino Lietuvių tautos valią būti laisva, tačiau stiprios svetimos jėgos jai to pasiekti neleido.
Mindaugas Balkus
