Perkūno namas (statytas XV a. pabaigoje), priklausęs Hanzos sąjungos pirkliams
Hanzos pavadinimas turbūt daugeliui asocijuojasi su prekyba, tad šį kartą mes aptarsime, ką šis vardas reiškė Kaunui XV-XVI a. Hanzos sąjunga susikūrė XIII a., jos veiklos arealas buvo Šiaurės bei Baltijos jūros. XV a. pradėjus kurtis savivaldžiam Kauno miestui, Hanza buvo savo veiklos išsiplėtojimo epogėjuje, tad jos nariai Dancingo pirkliai greitai pastebėjo labai patogioje geografinėje vietoje (dviejų upių santaka) įsikūrusio Kauno prekybinį potencialą ir apie 1440 m. įsteigė jame Hanzos kontorą. Tais laikais iš LDK pirkliai išveždavo vašką, pelenus, medieną, kailius, odas, o įveždavo druską, silkes, geležies gaminius, audinius. Prekes daugiausiai gabendavo vandens keliais.
Hanzos kontora buvo įsteigta apsistoti jų pirkliams, bendromis jėgomis sudaryti kuo palankesnes sutarčių sąlygas, ginti savo pirklių interesus iškilusių konfliktų metu. Be to, ji kontroliavo savo narių prekybinę veiklą Kaune, stebėjo, ar jie nepažeidžia priimtų prekybos nuostatų. Kaune daugumą Hanzos kontoros narių sudarė Dancingo pirkliai. Kontora turėjo juridinio asmens statusą, naudojo savo antspaudą. Jos nariai turėjo mokėti nario mokestį (nuo apyvartos).
Tačiau Hanzos kontoros įsikūrimu buvo nepatenkinti vietiniai Kauno pirkliai. Hanziečiai vis kreipdavosi į LDK valdovus prašydami užtikrinti jų prekybos teises Kaune. Tam 1441 m. Kazimieras Jogailaitis paskelbė raštą Kauno seniūnui, vaitui, magistratui bei miestiečiams, kuriame stengėsi nuženklinti Kauno ir Hanzos pirklių santykius. Hanziečiams buvo leista gyventi nuomojamuose namuose, pirkti turguje maistą bei pašarą savo poreikiams, malti grūdus, bet drausta gaminti midų. Be to, pirkliai atvykėliai, nesinuomojantys namų, turėjo apsistoti tik pas kauniečius (ir už tai sumokėti), o ne pas kitą užsienietį pirklį. Tačiau įtampa tarp konkuruojančių pusių išliko, kauniečiai siekė apriboti atvykėlių pirklių laisvą prekybą. Tam 1449 m. valdovas patvirtino Kauno miesto magistrato priimtą nutarimą (vilkierą), pagal kurį uždrauta svečių (užsienio pirklių) mažmeninė prekyba vašku ir druska Kaune. Tai buvo svarbus kauniečių pirklių laimėjimas konkurencinėje kovoje su hanziečiais. 1454-1466 m. trukusio Trylikamečio karo metu prekyba tarp Kauno ir Dancingo praktiškai sustojo.
Pasibaigus Trylikamečiam karui išryškėjo Hanzos kontoros reikšmė, į Kauną atvykdavo vis daugiau jos pirklių, kurie dėl gamtinių aplinkybių turėdavo čia peržiemoti. Tam jie įsigydavo namus, tačiau Kauno miestiečiais netapdavo. Tačiau ir toliau metai iš metų kildavo hanziečių ir kauniečių nesutarimų, Kauno pirkliai siekė visokeriopai suvaržyti Hanzos pirklių veiklą Kaune, o pastarieji siekė neapleisti pozicijų Kaune. 1492 m. kauniečiams pavyko pasiekti, kad Hanzos pirkliams būtų uždrausta prekiauti su svečiais (užsienio pirkliais). Taip pat buvo įvesta sankrovos teisė, pagal kurią atvykę į Kauną užsienio pirkliai 3 dienas privalomai turėjo apsistoti mieste ir prekiauti vien tik su kauniečiais. Ginčai tarp kauniečių ir Dancingo pirklių vis nerimo, prie to dar prisidėjo pačioje XV a. pabaigoje prasidėjęs „muitų karas“, per kurį į Kauną atvykstantiems Hanzos pirkliams buvo taikomi dvigubi muitai (valdovas dvigubo apmokestinimo nerėmė). XVI a. Hanzos sąjungos reikšmė Kaune ėmė menkėti, mažėjo hanziečių skaičius, prekybiniai sandoriai imti sudarinėti aplenkiant ją. Dancingas pirmaisiais XVI a. dešimtmečiais dar bandė sutvirtinti Hanzos kontoros padėtį Kaune, tačiau nesėkmingai. Paskutinis Kauno Hanzos kontoros raštas Dancingui datuojamas 1532 m., o tai reiškė faktinę šios kontoros veiklos Kaune pabaigą, tačiau ir po to Kauno ir Hanzos prekybiniai ryšiai tebebuvo palaikomi iki XVII a. II pusės.
Nors Hanzos kontora Kaune gyvavo tik apie šimtmetį, tačiau ir po jos likvidavimo prekyba anaiptol nesunyko, ji prisitaikė prie naujų aplinkybių ir toliau liko vienu reikšmingiausių Kauno augimo ir klestėjimo garantu.
Mindaugas Balkus
