Kurpių gatvė šiandien
Šį kartą skaitytojams paruošėme trumpą pasakojimą apie Kauno miesto amatininkų brolijas (vadinamuosius cechus) XVI-XVIII a. Kaip žinia, amatai buvo viena iš pagrindinių viduramžių ir naujųjų laikų miestų veiklos sričių. Tačiau miestuose amatininkai dirbdavo ne kas sau, bet buvo jungiami įvairių amatininkų brolijų (į jas nepriimdavo žydų amatininkų). Cechai buvo savarankiškos profesinės organizacijos, veikusios miestų administracijos ribose, turėjusios vidaus tvarką reguliuojančius nuostatus (statutą), o svarbiausia jie turėjo monopolinę teisę gaminti bei prekiauti tam tikrais gaminiais mieste ir jo apylinkėse. Šią teisę cechams suteikdavo miesto magistratas ar (ir) valdovas, išleisdamas savo privilegiją. Tačiau cechai reiškė kur kas daugiau negu tik gamybos ir prekybos monopoliją, tačiau jie buvo ir amatininkų bendruomenės gyvenimo organizavimo ašis, t. y. amatininkai priklausė tam pačiam luomui (socialinis statusas), turėjo bendrai dalyvauti pamaldose, daugelis turtingesnių cechų bažnyčiose net turėjo savo altorius (jų lėšomis pastatytus), cecho nariai turėdavo organizuotai su savo vėliavomis dalyvauti bažnytinių ar kitų miesto švenčių metu. Mirus vienam iš brolijos narių, cechas padėdavo jį palaidoti, materialiai paremdavo našlę ir našlaičius.
Amatininkų brolijų nariai pagal hierarchiją susiskirstė taip: aukščiausią padėtį užėmė meistrai, po to sekė pameistriai (meistrų padėjėjai), o žemiausioje pozicijoje ceche buvo mokiniai. Iš meistrų metams buvo renkami 2 arba 4 senjorai, kurie sudarė cechų valdybą, kuri tvarkė pagrindinius cecho reikalus. Cechų valdyba šaukdavo meistrų sueigas, kur buvo svarstomi užsakovų skundai (dėl gaminių broko) bei brolijos narių tarpusavio ginčai. Kas kelis mėnesius ar rečiau buvo rengiami ir bendri visų cecho narių susirinkimai, kurių metu jie turėjo sumokėti nario mokestį, svarstyti įvairius opius klausimus. Cechų vidaus gyvenimo tvarka buvo griežta ir visi jo nariai turėjo laikytis drausmės.
Norintys tapti cecho mokiniais jaunuoliai turėdavo sumokėti nustatytą mokestį, įrodyti savo kilmę bei pasižadėti dirbti meistro dirbtuvėse. Po trijų ar penkerių metų pareigingo darbo, mokiniai tapdavo pameistriais. O norint pameistriui tapti meistru, reikėjo padaryti pavyzdinį darbą, kurį teigiamai įvertinę meistrai leisdavo pameistriui už atitinkamą mokestį tapti meistru.
XVI a. pabaigoje Kaune jau veikė barzdaskučių (tuomet jie atlikdavo ir chirurgo, ir odontologo bei teismo medicinos eksperto funkcijas), kurpių, siuvėjų, audėjų, odminų (odos išdirbėjų) cechai. XVII a. įsisteigė kalvių, šaltkalvių, katilių, ginklininkų bei peilių dirbėjų, stalių ir šautuvų gamintojų, medžio tekintojų, stiklių, mėsininkų, laivavedžių cechai. XVII a. pabaigoje – XVIII a. ėmė kurtis jungtiniai keletos profesijų cechai, dar prasiplėtė amatininkų sričių įvairovė, susikūrė puodžių, virvininkų, baltušnikų (baltos odos išdirbėjų), kailiadirbių, malūnininkų, kepurininkų, račių, plytdirbių, smeigtukų ir adatų dirbėjų, siuvėjų, šikšnių (gamino odos gaminius), balnių cechai.
Tad iš to matome, jog cechų pagrindais buvo apsijungę bemaž visų sričių amatininkai. Korporaciniai santykiai (cechai yra jų pavyzdys) viduramžių bei naujųjų laikų miestuose buvo vieni svarbiausių, vieniję tam tikras miesto bendruomenės grupes itin glaudžiais ir tampriais ryšiais, kurie tų laikų žmonėms suteikdavo tiek profesinio, tiek asmeninio saugumo ir stabilumo jausmą, tačiau ir neretai varžė jų saviraiškos laisvę.
Mindaugas Balkus
