Memorialinis akmuo, žymintis buvusio Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos stadiono vietą (greta S. Dariaus ir S. Girėno stadiono), kuriame sportavo Steponas Darius.
Bene gausiausia futbolą propogavusi organizacija Kaune buvo Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga (jai 1924–1934 m. priklausė stadionas Ąžuolyno prieigose), tačiau ir be jos futbolu taip pat domėjosi ir jį žaidė įvairūs Lietuvos kariuomenės daliniai, Šaulių sąjunga, įvairios sporto organizacijos: Kovas (veikė Šančiuose), Makabi, Sparta, Kauno sporto klubas ir kt. Tarp futbolo remėjų buvo ir žymių visuomenės veikėjų, tarp jų ir operos dainininkai Kipras Petrauskas, Petras Oleka, generolas leitenantas Jurgis Bulota ir kt.
1924 m. po nelengvų derybų su Kauno miesto valdyba, sulaukus tuomečio Kauno miesto burmistro Jono Vileišio paramos, buvo gautas sklypas greta Žaliakalnio Ąžuolyno. Jame buvo pradėtas kurti pirmasis Lietuvoje stadionas. Jo projektą taupydami lėšas parengė patys sporto entuziaztai, LFLS nariai – Steponas Darius ir inžinierius Kęstutis Bulota. Po keletos stadiono plėtojimo metų jis turėjo 2500 sėdimų vietų. 1926 m. Lietuvos kariuomenė įrengė tuometinėmis sąlygomis gana gerą stadioną Karo mokyklos teritorijoje Aukštojoje Panemunėje.
Iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžios lietuvių futbolininkai įgijo gana nemažą patirtį ir sugebėdavo nugalėti kaimynus – latvius ir estus. Štai 1930 m. lietuviai Kaune vykusiame Pabaltijo turnyre nugalėjo estus 2:1, o su latviais sužaidė lygiosiomis 3:3.
1931 m. Lietuvos futbolas patyrė ženklių pokyčių, buvo įsteigta Aukštoji lyga (vėliau pavadinta Lietuvos lyga). Į ją pateko net 4 stipriausi Kauno klubai – LFLS, Tauras, Kovas, Lietuvos gimnastikos ir sporto federacija (LGSF).
1932 m. Lietuvos prezidentas Antanas Smetona savo dekretu įsteigė Kūno kultūros rūmus, kurie turėjo būti vadovaujančia Lietuvos sporto institucija. Tad nuo 1924 m. veikusi Lietuvos futbolo lyga buvo panaikinta ir 1932 m. vadovavimas šalies futbolui buvo suvalstybintas. Juo rūpintis buvo pavesta Kūno kultūros rūmams pavaldžiai Lietuvos kamuolio žaidimų sąjungai (KAŽAS).
Kauniečių ir miesto svečių publika kartais galėdavo sulaukti ir išvysti gana svarbias rungtynes su stipriais priešininkais. Štai 1933 m. birželį Aukštojoje Panemunėje, tuometiniame Karo mokyklos stadione, vyko Pasaulio futbolo čempionato atrankos rungtynės, per kurias Lietuvos rinktinė turėjo pripažinti Švedijos futbolininkų pranašumą (rezultatas 0:2).
Kartais futbolininkams Kaune tekdavo patirti ir kuriozinių situacijų. Štai 1938 m. kovo 27 d. baigiant žaisti pavasario žaibo turnyrą, pradėjo lyti ir pavasarinis žaibas trenkė į greta aikštės augusį ąžuolą. Dalis trenksmo jėgos teko ir futbolo teisėjui Janulevičiui, tačiau netrukus teisėjas atsigavo ir tęsė vadovavimą rungtynėms.
Futbolas Kaune turėjo savo mėgėjų ratą ir jis nuolat plėtėsi. Kartais į futbolo rungtynes susirinkdavo itin gausus būrys žiūrovų (pvz., 1937 m. Kaune vykusį Lietuvos ir Rumunijos rinktinių susitikimą stebėjo apie 5000 žiūrovų). Iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigos futbolas buvo bene populiariausia ir plačiausiai kultivuojama sporto šaka Lietuvoje. Po 1937 ir 1939 m. pergalingų Europos krepšinio čempionatų visuomenėje itin išaugo susidomėjimas krepšiniu, tačiau futbolas vis tiek išsaugojo gausų savo entuziaztų būrį. Kaunas tarpukariu buvo vienas iš Lietuvos futbolo centrų (stiprius futbolininkus turėjo ir Klaipėda).
