Pradedame naują pažintinių straipsnių ciklą „Kauno istorinė raida, svarbiausi Kauno istoriniai objektai“, kurį remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (SRTRF). Šiame straipsnių cikle skaitytojus supažindinsime su Kauno istorija, pristatysime svarbiausius miesto praeities įvykius, įdomius ir reikšmingus istorinius miesto objektus bei atskleisime daugelį kitų vertų dėmesio Kauno istorijos detalių. Pirmasis šio ciklo straipsnis skiriamas Kauno ištakų pristatymui.
Nemuno ir Neries santakoje, kur išsidėstęs Kaunas, pirmųjų žmonių pėdsakai siekia X-IX tūkstantmečius pr. Kr. Tačiau tai buvo tik pirmosios klajoklių šiaurės elnių medžiotojų bendruomenės. Sėslūs gyventojai atsirado dar tik po kelių tūkstantmečių. Pirmaisiais amžiais po Kristaus, kaip rodo archeologiniai duomenys, Kauno areale buvo jau keletas gyvenviečių (Eiguliuose, Veršvuose, Sargėnuose, Marvelėje ir kt.), egzistavo jų prekybiniai ryšiai su kitais Europos kraštais. Prekybai didelį vaidmenį turėjo Nemuno vandens kelias, jungęs baltų genčių žemes su Baltijos jūra. Pirmoji archeologų aptikta gyvenvietė dabartinės Kauno pilies vietoje galėjo egzistuoti tarp VIII ir XII a.
XIII a. I pusėje susikūrė Lietuvos valstybė, tačiau tuomet ji taip pat susidūrė su dviem nuožmiais priešais – Kalavijuočių (nuo 1237 m. Livonijos) bei Kryžiuočių (Vokiečių) ordinais. Vygandas Marburgietis „Naujojoje Prūsijos kronikoje“ užfiksavo, jog 1361 m. Vokiečių ordino vadovybė buvo numačiusi pulti Kauno pilį. O tai buvo pirmasis Kauno vardo paminėjimas. Tuometė Kauno pilis veikiausiai buvo dar visiškai nauja, gal dar netgi iki galo nebaigta. Ji buvo mūrinė, turinti apie pusės hektaro kiemą, kuriame būta įvairių medinių pastatų. Iš rytų ir pietų pilis buvo apsupta gynybinių griovių, o iš šiaurės ir vakarų ribojosi su Nerimi. Pati pilis tikriausiai neturėjo bokštų, tačiau pora bokštelių galėjo būti priešpilio sienoje. Tuomet Kauno pilis strateginiu požiūriu buvo labai svarbi, saugojusi vakarinį Lietuvos valstybės pakraštį nuo kryžiuočių puolimų.
Visgi savo planus Vokiečių ordinas tęsėjo ir 1362 m. Kauno pilis sulaukė itin smarkaus puolimo. Deja, Kauno pilis įnirtingo puolimo neatlaikė ir buvo užimta. Daug pilies gynėjų žuvo, o jos įgulos vadas, Kęstučio sūnus Vaidotas, buvo paimtas į nelaisvę. Priešai pilį visiškai sugriovė. Nemuno ir Neries santakoje pilis nebuvo greitai atstatyta, vietoj jos Nemuno ir Nevėžio santakoje esančioje Vyrgalės saloje buvo pastatyta nauja pilis, pavadinta Naujuoju Kaunu, tačiau ir pastaroji neilgai teišsilaikė. Pačioje XIV a. pabaigoje Kauno pilis buvo atstatyta, tačiau 1401 m. buvo sudeginta. Vėliau pilis vėl buvo atstatyta, tačiau jau nebepatyrė ryškių karo veiksmų iki pat 1655 metų.
Santakoje Kauno pilis nestovėjo vieniša, jos prieigose jau XIV a. viduryje galėjo atsirasti su pilies aprūpinimu susijusi gyvenvietė ar netgi kelios. Tačiau nuolatinių karų būklė negalėjo pritraukti į ją daug pirklių ir amatininkų, todėl bent jau iki XV a. pradžios prie Kauno pilies buvusi gyvenvietė veikiausiai buvo menkai išvystyta. Tačiau 1404 m. pasirašius Racionžo taikos sutartį, karai su Vokiečių ordinu laikinam aprimo, atsirado palankios sąlygos Kaune vystyti prekybą ir amatus, kurie buvo tuometinių miestų plėtros variklis. XV a. pradžioje Kauno, kaip miestietiškos gyvenvietės, vystymasis pradėjo įgauti pagreitį, ne už kalnų buvo ir Magdeburgo teisių suteikimas, tačiau apie tai sužinosite jau sekančiame straipsnyje.
Mindaugas Balkus
