Pabandykime įsivaizduoti paralelinį dabartinei Lietuvos prokuratūrai darinį, savotišką meta- ar paraprokuratūrą, stebuklingos rankos palaiminimu atsiradusią iš pastaraisiais metais prokuratūros sistemą palikusių žmonių, neabejotinai tikrų profesionalų.
Galimas daiktas, ne tik man vienam vaidenasi, kad pasitraukusieji suformuotų labiau mūsų lūkesčius atitinkantį, nepalyginamai oriau išrodantį pagal dalykines charakteristikas institucinį padalinį, nei dabar plėtojantys prokuratūros veiklą jau atsijoti D.Valio filtrų arba dar neišgryninti, tarpinės būsenos personažai.
Nesiginčysiu, – toks vaizduotės rūmų statymas yra nuostolingas užsiėmimas, kai atotrūkio tarp idealo ir realybės pajutimas tik pagilina kartėlį. Kita vertus, kalbame apie realius žmones, jų likimus, drauge matydami reljefiškai išryškėjusią vertybinę perskyrą tarp servilizmo patologijos ir profesijos orumo įsisąmoninimo pavyzdžių, turėdami galimybę suvokti tokioje priešpriešoje užsimezgusios įtampos kraštutinį dramatiškumą.
Visgi, tarkime, už dabartinės prokuratūros sistemos moralinį klimatą didžiąja dalimi yra atsakingas D.Valys, o ne prezidentė D.Grybauskaitė. Išties, kiekvienas dirba savo darbą ir už jį atsako, prezidentė taip tiesmuka nėra kalta už visų pareigūnų, net JE tiesiogiai paskirtų, veiklos nesklandumus. Tačiau kitas pavyzdys, kaip atrodo, neleidžia pernelyg spekuliuoti minėtąja išlyga. Žinoma, turiu galvoje V.Gailiaus atleidimo iš darbo istoriją su besitęsiančias laike ratilais arba net kylančiais naujais pabangavimais, iš tiesų labai iliustratyvią istoriją apie tai, jog vertybinių pozicijų susidūrimo betarpiškumo negali pridengti nei atsakomybės išskaidymas per tarpininkus, nei suvešėjusi lėlių teatro stilistika.
Tikriausiai pernelyg menkai suvokiame įvykio neįtikėtinumą, kai aukštas, sėkmės lydimas pareigūnas, tikras likimo numylėtinis atsisako atleisti iš darbo jo manymu neteisingai apkaltintą pavaldinį, tokiu būdu užstatydamas savo paties sėkmę ir likimą, radikaliai paaukodamas karjeros galimybes. Kaip atrodo, mūsų mentaliteto lygumuose tai yra kažkas panašaus į baisų driokstelėjimą, kuris išnešioja į pašalius nusistovėjusias inercijos uolienas, yra įvykis, kurį galima prilyginti moraliniam sukilimui.
Bijodamas pergirti mūsų herojų, dabar prašau tik leidimo nekaltam vaizduotės eksperimentui, bandant įvaizdinti galimybę, jog Lietuvoje generaliniu prokuroru D.Grybauskaitė ima ir paskiria ne ką kitą, o minėtąjį V.Gailių…
Na, vaizduotei neskauda, jos resursai neišsemiami, tačiau to iš tiesų neišneša net pati lakiausia vaizduotė, tarkime, atitolinanti mus nuo tikrovės per šviesmečius.
Kita vertus, kaip atrodo, tokie vaizduotės kodai yra savaip iškalbingi, vaizduotė atitolindama mus nuo tikrovės, drauge paradoksaliu būdu ją leidžia pažinti. Aprašytas vaizduotės eksperimentas, be visa ko kito, tik sutvirtina įsitikinimą, jog mūsų herojus, jeigu pats to norėtų, galėtų tapti labiausiai potencialiu kandidatu, D.Grybauskaitės vertu priešininku, kitais metais įvyksiančiuose prezidento rinkimuose.
