Kiekvieną kartą, kai tik išpuola proga kažką leptelėti apie prezidentę D.Grybauskaitę, tarsi įsižiebiant signalo lemputei ar pasireiškiant sąlyginiam refleksui visados iš naujo prisimenu, kad anoji dar kadencijos pradžioje yra išsakiusi labai dviprasmišką pastebėjimą apie spaudos kritinį nusiteikimą: esą J E toleruos bet kokią, net savo pačios atžvilgiu išbujojusią kritiką, tačiau drauge įspėja neužmiršti to, kad aukščiausių asmenų valstybėje kritinis vertinimas neva nepastebimai gali peraugti į valstybės pamatų ardymą. O gi šitaip, brolyčiai, ne kitaip!
Kaip nesunku pastebėti, toks D.Grybauskaitės išvedžiojimas yra dviprasmiškas dėl čia, nori to ar nenori, išryškėjančio grasinančio tono (nors galbūt labiau pustonių), nemaloniai nuteikia prasimušančiu į paviršių menkai užmaskuoto pavidalo perspėjimu neperžengti tam tikros, tarkime, prezidentės aplinkos nustatytos ribos. Tarp eilučių lengvai perskaitome: neužsimirškite, ponai! Iš tiesų, kyla įspūdis, kad prezidentė yra nusiteikusi toleruoti tik tokią bedantę kritiką, kuri apeidama skaudžiausias prieštaras, nesugeba nei įkąsti, nei mirtinai pabučiuoti.
Pacituoti iš atminties prezidentės D.Grybauskaitės žodžiai tikrai nepriklauso labiausiai pavykusiems šio aukštojo asmens viešojo diskurso pasažams.
Žinia, bet koks gąsdinimas, be visa ko kito, sudirgina žmogaus ambicijas ir neretai iššaukia priešingą reakciją nei kažkas tikėjosi. Jeigu leisite prisipažinti, – ne kartą postringavęs apie prezidentės asmenį ir jos nuveiktus darbus be tobulybės prezumpcijos J E pripažinimo, drauge kaip tik dėl nemaloniai įstrigusio į atmintį minėto perspėjimo visados jaučiausi tarsi būčiau stipriai pastūmėtas kalbėti netramdant savo storžieviškumo, nesikuklinant dėl šiurkštaus būdo
Iš kitos pusės privalu pastebėti, jog šių eilučių autoriui dėl tokio demonstracinio storžieviškumo prezidentės atžvilgiu, kartais etiniu požiūriu balansuojant ant pavojingos ribos, niekados asmeniškai nebuvo grasinama, niekas netaikė, kaip sakoma, poveikio priemonių, nebandė viešai ar neviešai paspausti. Įsivaizduoju, kad skaitytojas nuo savo aukštybių dabar ruošiasi išdidžiai burbtelėti, kad šis autorius nėra tokio kalibro kasdienybės metraštininkas, jog Prezidentūra būtų įpareigota kažkaip reaguoti. Eilinio piktžodžiautojo balsas esą į dangų neina, be to, girdi, prezidentė neskaito spaudos…
Taip tai taip, bet kai plati Venckų ir Kedžių (nesumaišykite su kėdžių) giminė, vedama 12 giminės išugdytų teisininkų, taip pat palaikant įaistrintos minios šūkaliojimams andai rinko parašus po peticija, reikalaujančia patraukti autorių baudžiamojon atsakomybėn už neva įžūlų prezidentės įžeidimą, niekas iš prezidentės aplinkos neužkibo ant tokio nešvankiai užmesto jauko.
Ar sakote, kad kitaip ir negalėjo būti, neva nereikėtų to vertinti kaip didelio iškovojimo ar išskirtinio nuopelno, kai elgiamasi paprasčiausiai racionaliai, nepasiduodant absurdiškiems, nelabai sveikoje terpėje užgimusiems raginimams? Žinoma, esate teisūs, tačiau, nesakykite, vis tiek yra malonu žinoti, jog mūsuose kartais laikomasi civilizuotumo standartų.
Kitas pavyzdys. Neseniai talentinga ir labai žavi Lietuvos žurnalistė išleido knygą apie D.Grybauskaitę, pačios žurnalistės žodžiais tariant, neautorizuotą prezidentės biografiją, su intencija, – ką čia slėpti, – parodyti visokeriopą prezidentės veidą skirtingų šviesų pynėje. Tiesą sakant, ilgai laukę sulaukėme knygos, įdomios savo gyvu stiliumi, labai intriguojančios literatūriniu požiūriu, bet kažin ar pateisinančios pikantiškų detalių baisiai ištroškusios sielos lūkesčius faktų pagrindu.
Taigi jeigu net charizmatiškojii Rūta nieko tokio, išskyrus visokius blėnius, neiškniso (o anoji turi sugebėjimą kartas nuo karto prisikasti iki esmės), tai – savotiška rodiklis, jog, pusiau juokais, pusiau rimtai tariant, D.Grybauskaitė yra tyra kaip ašara. Žinoma „juokais“ čia yra didesnė pusė nei „rimtai“.
Kaip atrodo, D.Grybauskaitės didžiosios nuodėmės ir nemenki privalumai yra labai akivaizdūs, badantys akis, be paslapties vingių dalykai. Kita vertus, atsibodo iki gyvo kaulo begalinis to paties kartojimas apie komunistinę būsimosios prezidentės karjerą.
Išties, ar Lietuvoje yra likęs nors vienas žmogus, mažas ar didelis, storas ar plonas, dar kitoks, kuris nežinotų tokio grandiozinio dabartinės valstybės vadovės biografijos fakto? Savo ruožtu, į šį faktą vien dėl išprovokuoto mechanišku pakartojimu noro priešgyniauti galima pažiūrėti dar ir kitaip: jeigu partinės mokyklos dėstytoja bėgant laikui tapo eurokomisare, tai galbūt ji judėjo į priekį daug sparčiau, nuėjo nepalyginamai ilgesnį kelią nei bendrapiliečiai, dažnas iš mūsų, tūpčiojantis vietoje ar net kartais žingsniuojantis atgal. Kaip atrodo, paprastu sugebėjimu prisitaikyti prie laikmečio aplinkybių tokių karjeros viražų nepaaiškinsi, taigi galbūt sėkmės garantu čia tapo ne tiek ištobulinti prisitaikėliškumo talentai, kiek dalykinės prigimties perteklinis užtaisas, neretai žmonėse su tam tikra intonacija vadinamas charakteriu, charakterėliu…
O ar iš principo gali būti koks nors kitas moters vadovės, juolab aukštą postą užimančios administratorės vadybinio talento sutelktumo arba, jeigu norite, reikalingų savybių rinkinys nei bjaurus charakteris (su vyro pašaukimu vadovauti, kaip atrodo, vis tik yra truputėlį kitaip, ar ne)?. Kita vertus, skirtingai nei idealistas utopistas tikrai nemanau, jog neva už bjauraus charakterio gali slypėti jautri siela ar neduokdie – dar kažkoks siurprizas. Ne, tikrai ne, bjaurus moters charakteris yra absoliutinis dydis, galutinė tikrovė.
