Visai neseniai Lietuvos kino ekranus pasiekė jaunosios režisierės Marijos Kavtaradzės romantinė drama „Tu man nieko neprimeni“ (angl. „Slow“), kuri pirmiausia buvo pristatyta didžiausiame nepriklausomo kino „Sundance“ filmų festivalyje Jungtinėse Amerikos Valstijose. Kuriame sulaukė pripažinimo ir pelnė geriausios režisūros apdovanojimą. Ši juosta apkeliavo ir kitus garsius užsienio kino filmų festivalius. M. Kavtaradzė ne tik režisavo šį filmą, tačiau ir rašė jam scenarijų, prie pirminio varianto teigia užtrukusi 3 savaites, bet iki galutinio, išbaigto – priartėjo tik po 2 metų taisymo ir koregavimo. Tai jau antrasis šios režisierės filmas, pirmosios ilgo metro juostos, su kuria M. Kavtaradzė debiutavo kaip režisierė – „Išgyventi vasarą“ premjera įvyko 2018 metais.
Viena iš pagrindinių vaidmenų atlieka šiuolaikinio šokio atlikėja bei kūrėja – Greta Grinevičiūtė (Elena), kuri taip pat vaidina jaunųjų teatro kūrėjų spektakliuose. Dovydo vaidmenį atliko aktorius Kęstutis Cicėnas, kuriam išmokti gestų kalbą užtruko apie 5 mėnesius. Tačiau, taip pat šiame filme buvo galima išvysti ir kitus garsius lietuvių bei užsienio aktorius bei šokėjus: Rimantę Valiukaitę, Dominyką Vaitiekūną, Pau Cólera, Isabel Naveira, Mantą Stabačinską ir kitus.
Tai kiek kitokia romantinė drama, kurioje pasakojama intymi meilės istorija, kuri prasideda labai įprastai, tačiau vystosi visiškai neįprastai. Šokių mokytoja Elena ir gestų kalbos vertėjas Dovydas susipažįsta vieno iš užsiėmimų metu. Abiejų pagrindinių veikėjų pagrindinis darbo „įrankis“ yra kūnas. Iš pradžių užsimezgusi draugystė, kaip ir daugelyje romantinių filmų, perauga į susižavėjimą ir jausmus. Taip prasideda dviejų, visiškai skirtingų asmenybių santykiai: Elena prieš sutikdama Dovydą gyveno laisvą seksualinį gyvenimą, o Dovydas absoliuti jos priešingybė – nejaučia jokio potraukio seksui, jis aseksualus. Visiškai nepaisydami savo skirtumų, jie nusprendžia ir toliau vystyti savo santykius. Pagrindinė filmo transliuojama žinutė, kad žmonėms santykiuose kur kas svarbiau gali būti ne tik fizinis, bet ir emocinis ryšys. Veiksmas filme vystosi labai lėtai, tačiau, palaipsniui, taip leidžiant žiūrovui labiau įsigilinti į kiekvieno veikėjo išgyvenimus, paliekama vietos apmąstymams, kaip viskas tęsis toliau. Priverčia kiekvieną įstatyti save į kitų žmonių vietą ir pagalvoti apie tai, kaip kiekvienas iš jų elgtųsi tokioje situacijoje. Tad galima teigti, jog šio filmo esmė ne pačiame veiksme, bet tame, kaip tai vyksta ir kaip kiekvienas iš veikėjų sugeba į tai reaguoti ir išgyventi, kokius sprendimus priima ir kokius veiksmus atlieka, tai suteikia prasmę.
Romantinės dramos režisierė dar prieš filmo premjerą atviro apie tai, ką norėjo perteikti šioje juostoje: „Meilė – labai plati tema, o šiuo filmu norėjau panagrinėti mūsų įsivaizdavimus ir nuostatas apie tai, kaip neva turėtų vystytis meilė ir santykiai. Tad man šis filmas – apie santykius ir istorijas, kurios nebūtinai telpa į rėmus ir nebūtinai atitinka mūsų ar kitų lūkesčius. Kito žmogaus lūkesčių, beje, mes irgi dažnai nežinome, tik bandome įsivaizduoti pagal save. O tuomet ir pasimato, kaip tą meilę sunku įsileisti, kai galvoje jau yra nugulę daugybė susikurtų įsivaizdavimų.“ Taip pat, M. Kavtaradzė pridūrė, jog kiekvienas žmogus šiame filme gali atrasti dalelę savęs ar savo artimo žmogaus, nes kiekvienas meilę suvokia skirtingai: „Filmas taip pat yra ir apie skirtingus fizinius poreikius. Apie tai, kaip jie gali veikti ir mūsų santykius su kitais žmonėmis, ir net mūsų pačių santykį su savo kūnu. O taip pat apie romantikos lūkesčius, lyčių vaidmenis ar poreikį būti atlieptiems per aistrą ir seksą. Ir, svarbiausia, filmas yra apie savęs priėmimą ir sąžiningumą su savimi ir kitais.“
Itin svarbu paminėti ir tai, nors filmas jau sulaukė pripažinimo ne tik kino festivaliuose užsienyje, bet yra Lietuvos pretendentas siekti „Oskaro“, taip pat Europos kino akademija jį atrinko į kūrinių sąrašą, kurie varžosi dėl Europos kino apdovanojimų nominacijų.
Itin daug dėmesio šioje juostoje sulaukė ir muzikinis takelis, kuris puikiai buvo pritaikytas norint pabrėžti tvyrančią nuotaiką bei veikėjų išgyvenamus jausmus. Prie jo dirbo iš Švedijos kilę atlikėjai bei kompozitoriai, kurie yra sukūrę garso takelius ne vienam filmui ir už tai pelnę apdovanojimus – Martin Hederos ir Irya Gmeyner, kuri geriau žinoma „April Snow“ pseudonimu. Būtent specialiai šiam filmui šis duetas sukūrė dainas „We Fucked It Up“, „One Step Forward One Step Back“ bei Higher“, kurios sužavėjo žiūrovus. Šios kino juostos garso takelį papildė ir lietuviški muzikos kūriniai – Monikos Liu prieš penkerius metus išleista daina „Troškimas“. Po filmo premjeros apie tokį režisierės pasiūlymą ir pasirinkimą atlikėja atviravo, kad net neabejodama priėmė : „Jaučiuosi taip, lyg po penkerių metų daina pagaliau atrado savo vietą materialiame pasaulyje. Marija vaizdu parodė tai, ką išties turėjau galvoje ir širdyje – jausmas ją kuriant buvo labai panašus į tą, kurį patiria filmo veikėjai. Ir nuostabu ją pamatyti atliekamą gestų kalba, Kęstučio Cicėno rankomis – tai buvo visiškai wow efektas“. Taip pat, roko grupės „shishi“ aranžuota Teisučio Makūno daina „Klausyk, mieloji“. Merginų trio ne tik nusifilmavo šioje romantinėje dramoje, bet ir pristatė būtent šiai dainai ir filmui skirtą vaizdo klipą.
„Tu man nieko neprimeni“ žiūrovus ir kino kritikus sužavėjo, romantiniams filmams kiek nebūdinga, tačiau, šiame filme itin paliečiama aseksualumo tema, apie kurią, daugelio nuomone, vis dar yra kalbama per mažai ir tai, kiek daug galima pasakyti naudojant kūno kalbą.
