Lietuvių kilmės Kanados rašytojas Antanas Šileika yra išleidęs keturis romanus: „Dinner at the End of the World“ (1994), „Buying on Time“ (1997), „Woman in Bronze“ (2004, lietuviškas leidimas „Bronzinė moteris“, 2009) ir „Underground“ (2011). Pastarojo romano lietuvišką leidimą „Pogrindis“ (2012), dar kvepiantį spaustuvės dažais, jau galima rasti Lietuvos knygynuose, o pats autorius bus 2013 m. Vilniaus knygų mugės svečias.
Lapkričio 3 dieną Antanas Šileika, kartu su naujausio jo kūrinio ekranizacijos teises įsigijusiu kino režisieriumi Tomu Donela viešėjo Čikagoje, Balzeko lietuvių kultūros muziejuje, kuriame Amerikos lietuvių organizacija „National Lithuanian American Hall of Fame“ surengė jų abiejų susitikimą su Čikagos lietuvių bendruomene, esamais ir būsimais knygos skaitytojais bei filmo idėjos rėmėjais. Jų anglų kalba vykusio pokalbio fragmentus užrašė ir parengė Balzeko lietuvių kultūros muziejaus spaudos atstovė Karilė Vaitkutė.
Karas pagal Churchillį
Antanas Šileika prisipažino, kad visuomet norėjęs rašyti apie XX amžių. Kadangi vienas pagrindinių istorinių šio amžiaus įvykių buvo Antrasis pasaulinis karas, norėjosi rašyti ir apie karą. Rašytojas teigė, kad Vakarų Europa ir Šiaurės Amerika apie šį karą galvoja taip, kaip įdiegė Winstonas Churchillis: tai buvęs „geras karas“, „gera kova“. Tokį patį požiūrį atspindi ir 1998 metais pastatytas Stiveno Spielbergo filmas ,,Gelbstint eilinį Rajaną“ (Saving Private Ryan). Vakaruose daugiau ar mažiau visiems Antrasis pasaulinis karas baigėsi 1945 metų gegužę. Tačiau Rytų Europoje buvo toli gražu ne taip. Apie tai, kas vyko Rytų Europoje po Antrojo pasaulinio karo, buvo labai mažai žinoma Vakaruose. Antanas Šileika, kaip lietuvių kilmės vakarietis, negalėjo nesidomėti savo tėvų tėvyne. Netruko paaiškėti, kad Lietuvos pokaris buvo labai panašus į Latvijos, Ukrainos, Baltarusijos ir Lenkijos pokarį. Vadinasi, rašant romaną, pagrįstą istoriniais įvykiais Lietuvoje, nušviečiama ir visos Rytų Europos padėtis.
Vakaruose išaušo Rytų Europos valanda
Rašytojas paaiškino, kodėl „Pogrindį“ parašė tik dabar. Tam priežasčių buvę ne viena. Visų pirma, prieš keletą dešimtmečių Lietuva ir visa Rytų Europa daugumai vakariečių buvo visiškai neįdomios šalys. Tai buvo tiesiog „nemadingos“ pasaulio vietos. Autoriaus tėvų karta politikoje palaikė dešinę poziciją, o rašytojai ir menininkai dažniausiai yra kairesnių pažiūrų. 6–7 dešimtmetyje visi domėjosi tuo, kas vyko Pietų Afrikoje, Nikaragvoje, o ne Lietuvoje. Tiesą pasakius, tuomet jaunimas net dorai nesuprato, ką ir kiek žinojo jų tėvų kartos žmonės, apie kuriuos galėdavai išgirsti tik tiek: jų dantys blogi, jie prastai rengiasi, jų politika bloga ir jie labai neįdomūs. Tačiau subrendę daugelis suprato, kad yra atvirkščiai: tie, kurie madingai rengiasi, dažniausiai yra didžiausi kvailiai, o tie, kurie vaikšto prastai apsirengę, kartais gali žinoti labai daug.
Antanas Šileika Tarptautinių kultūros programų centro arch. nuotr.
Kita priežastis, dėl kurios tik pastaruoju metu Lietuva tapo įdomi, yra ta, kad Vakaruose paplito daugiakultūriškumas. Įdomus tapo platesnis pasaulis, ne vien Šiaurės Amerika ar Vakarų Europa. Trečias dalykas – sugriuvus Sovietų Sąjungai, atsidarė archyvai, į kuriuos „sulindo“ istorikai. Jų tyrinėjimų rezultatas jaučiamas būtent dabar. Vos ne kasmet išleidžiamos naujos istorinės studijos apie Rytų Europą pokario metais. Viena naujausių – „Iron Curtain: The Crushing of Eastern Europe, 1944–1956“ (Geležinė uždanga: Rytų Europos sutriuškinimas 1944–1956). O juk anksčiau dešimtmečių dešimtmečiais skaitėme tik Roberto Conquesto knygas.
Antanas Šileika primena, kad jis pats – ne istorikas, o romanistas. Todėl nereikia tikėtis, kad jo romane bus atkurti tikslūs faktai, tikslios vieno ar personažo biografijos. Rašytojas domisi ne tik istorinėmis asmenybėmis, bet apskritai žmogumi ir tuo, kaip asmenybę paveikia beprotiškai sunkios gyvenimo situacijos. Taip jau sutapo, kad įtaigiau rašyti padėjo ir paties autoriaus gyvenimo aplinkybės: romano rašymo metu jo paties sūnus buvo kariuomenėje ir tarnavo ypač pavojingoje pasaulio vietoje – Afganistane.
Šaltiniai
Nusprendęs kurti romaną, rašytojas užsimojo perskaityti viską, kas yra parašyta apie partizaninį karą Lietuvoje. Tačiau perskaitęs beveik 40 knygų, suprato, kad parašyta yra tiek daug, jog visko niekada neperskaitys. Svarbiausiu savo šaltiniu A. Šileika pasirinko Juozo Lukšos-Daumanto knygą „Partizanai“. Jo teigimu, ypač įdomus yra penktasis šios knygos leidimas, nes jame pateikta be galo daug papildomos informacijos.
Antrasis šaltinis buvo Liūto Mockūno knyga „Pavargęs herojus“. L. Mockūnui buvo įdomesni ne herojai, o klaidaus likimo žmonės, todėl jis rašė apie Joną Deksnį – buvusį partizaną, kuris vėliau pabėgo į Vakarus ir buvo užverbuotas sovietų saugumo. Deksniui grįžus į Lietuvą, juo buvo naudojamasi apie dešimt metų. Jis, beje, išliko gyvas. Yra pasakojimų, kad J. Deksnys buvo alkoholikas ir „Neringos“ viešbučio restorane prie baro už200 gdegtinės siūlydavosi papasakoti labai įdomių dalykų, tačiau niekada taip ir nepapasakodavo. L. Mockūno knyga įkvėpė „Pogrindžio“ autorių sukurti Lozoriaus personažą.
Dar vienas šaltinis buvo Ramanausko-Vanago knyga „Daugel krito sūnų“, kurioje aprašytas Merkinės puolimas. Su šia knyga Šileika buvo nuvykęs į Merkinę ir, vaikščiodamas po miestelį, mėgino įsivaizduoti, iš kur puolė partizanai, kad galėtų pavaizduoti tai savo knygoje. Buvo įdomu tai, kad vietiniai žmonės apie pokario įvykius jam galėjo papasakoti taip vaizdžiai, lyg tai būtų atsitikę vakar. Tad istorija ten yra labai gyva. Dar viena knyga, kuria autorius rėmėsi, pasakojo apie Lukšos pavaduotoją partizaną Povilą Pečiulaitį-Lakštingalą. Jis, kaip Šekspyro dramose, buvo antraeilis personažas – paprastas žmogus, kuriam labai sekėsi. 1953 metais jis susilaužė koją, kuri labai ilgai gijo. Per tą laiką buvo sugaudyti visi paskutiniai partizanai, o jis išliko gyvas. Vėliau jį surado, ištrėmė į Sibirą, tačiau ir ten jis išgyveno, o paskui net emigravo į Jungtines Valstijas.
Dar viena svarbi knyga buvo „Liongino Baliukevičiaus – partizano Dzūko dienoraštis“, iš kurios A. Šileika pasiėmė Kosto Kubilinsko istoriją. Kita vertus, jis teigia, kad buvę įdomu skaityti ir sovietmečiu išleistą knygą „Vanagai iš anapus“, kurioje partizanai vaizduojami kaip neigiami personažai, Lukša parodomas, kaip kvailys ir vagis, žodžiu – viskas apversta aukštyn kojom.
„Pogrindžio“ herojai – ne iš Disneilendo
Antano Šileikos nuomone, amerikiečiai gyvena Disneilende – pasakų šaly, kur kiekviena istorija baigiasi laimingai, o didžiausia įsivaizduojama trauma herojui, pavyzdžiui, kad jo tėvelis negalėjo stebėti beisbolo varžybų, kuriose jis žaidė“. Nieko sau „trauma“! O kokia trauma būtų, jei tėvelis apskritai negrįžtų namo? O jei pabėgtų nežinia kur? O jei jį nušautų? O gal kartu ir mamą?
Pokario Rytų Europa – ne Disneilendo pasaka. Pokario Rytų Europos žmonių istorijos daug tragiškesnės, sudėtingesnės, gilesnės. Tačiau ir ekstremalių sunkumų metais žmonės lieka žmonėmis – jie myli, pavargsta, jie nori aplankyti tėvus, galų gale, nori išgerti ir pailsėti. Ir, žinoma, jie nenori mirti. Visai kaip filme „Niekas nenorėjo mirti“. Beje, ir tragiškomis aplinkybėmis būna kuriozinių, komiškų ir tragikomiškų situacijų. Tačiau įdomus dalykas, pasak rašytojo, yra tas, kad pokario metų žmogus buvo kitoks, nei dabar. Tuomet tėvynė buvo svarbiau už asmeninį gyvenimą. Tokius herojus ir stengėsi kurti Pogrindžio autorius.
Partizanai – ne visiems didvyriai
Nors pačiam rašytojui nekyla klausimas, ar partizanai buvo tautos didvyriai, kovoję už tėvynės laisvę, jis teigia puikiai žinąs, kad iki šiol ne visi lietuviai šiuos kovotojus laiko didvyriais. Tiesą pasakius, egzistuoja netgi labai arši opozicija partizanams. Štai neseniai vaikščiojant po Merkinę ir kalbantis su žinomu teatro režisieriumi Jonu Jurašu, šis pasakė tai, apie ką pats Šileika tiesiog nesusimąstė: Merkinė yra mažas miestelis ir šiuo metu čia gyvena ir tie, kurių tėvai buvo stribai, ir tie, kurių tėvai buvo partizanai. Vadinasi, tavo kaimyno tėvas gal nušovė tavo tėvą, o kito kaimyno tėvas gal išvežė tavo tetą į gulagą? Negi būtų įmanoma, kad vieni kitiems pasakę „pamirškime praeitį“ jie gyventų tikroje taikoje? Anot rašytojo, tokios galimybės nėra. Tad arši opozicija egzistuoja. Pavyzdžiui, jei „Lietuvos ryte“ parašytas straipsnis apie partizanus, būtinai bus partizanus menkinančių komentuotojų. Kartą autorius net suskaičiavo komentarus ir paaiškėjo, kad iš 185 komentarų, 120 buvę „prieš“ partizanus. Taigi, vienareikšmių istorijų nėra. O jei dar atsižvelgtume į komplikacijas, kurias įneša Holokaustas? Kuo giliau į mišką, tuo klaidžiau.
Ar Lietuvai reikia romano ir filmo apie pokarį?
Jei skirtumas tarp Antano Šileikos ir jo tėvų kartos kadaise atrodė neaprėpiamai didelis ir vaikų kartai buvo visai neįdomu, ką daro tėvų karta, tai šiandien, rašytojo nuomone, skirtumas tarp tėvų ir vaikų kartų gerokai sumažėjęs. Bent jau rašytojo šeimoje. Štai jo sūnui, visai kaip ir jam pačiam, labai įdomi istorija ir įdomu tai, kas vyko ar vyksta Lietuvoje. Sūnus priklauso jau trečiai imigrantų kartai Kanadoje, tačiau šeimoje vis dar bendraujama lietuviškai. Taip yra todėl, kad Lietuva ir Lietuvos istorija yra ne tik įdomi, bet ir sava, brangi. Rašytojui pavyko savo lietuviška istorija sudominti įvairių kartų skaitytojus Kanadoje. Kaip seksis knygai Lietuvoje – parodys laikas.
O štai režisierius Tomas Donela, ketinantis ekranizuoti „Pogrindį“, mano, jog šis svarbus, įdomus ir labai įtikinamai parašytas romanas Lietuvoje gali turėti paklausą. Beje, pasak režisieriaus, naujasis kino projektas, matyt, buvęs „užprogramuotas žvaigždėse“, kadangi į susitikimą su romanu ir jo autoriumi jį atvedė atsitiktinumų virtinė: savo filmą „Atsisveikinimas“ Tomas Donela išsiuntė į Čikagos kino festivalį, kur jį pamatė Amerikos lietuvių organizacijos „National Lithuanian American Hall of Fame“ įkūrėjas Jonas Platakis, vėliau išsiuntęs režisieriui paskaityti A. Šileikos „Pogrindį“ (anglų kalba). Knyga režisieriui taip patiko, kad jis nedelsdamas susisiekė su rašytoju Toronte, kur tuo metu kino festivalyje kaip tyčia buvo rodomas „Atsisveikinimas“. Filmas rašytojui taip pat paliko gerą įspūdį, todėl dėl teisių ekranizuoti „Pogrindį“ kūrėjai susitarė iškart, tarpininkaujat ir prisidedant „National Lithuanian American Hall of Fame“ organizacijai.
Šiuo metu būsimo filmo projektas dar tik „užkuriamas“ ir režisieriui labai svarbu, kad jis būtų gerai žinomas ir remiamas užsienyje gyvenančių lietuvių. Investavimo į filmo projektą galimybėmis jau domisi garbūs Amerikos lietuviai, tarp jų ir pats Lietuvių kultūros muziejaus Čikagoje įkūrėjas bei savininkas. Lietuvos Respublikos garbės konsulas p. Stanley Balzekas.
Režisierius tikisi, kad Lietuvoje romanas sulauks dėmesio kaip dar vienas tiesos pliūpsnis. Tie, kurių „smegenys buvo praplautos“ dar sovietiniais laikais vidurinės mokyklos suole, ir iki šiol ne ką težino apie pokarį bei partizanus. Kai ko nežino net tie, kurie tuo laikotarpiu domėjosi. Pavyzdžiui, pats būsimo filmo režisierius. Todėl sukurti tokį filmą Lietuvai, jo įsitikinimu, yra tiesiog būtina. Tuo labiau, kad iki šiol partizanų tema turime tik vieną ideologiškai neiškraipytą vaidybinį filmą – „Vienui vieni“ ir kai kam nėra paslaptis, kiek pagalių buvo sukaišiota į to filmo gamybos ratus
Filmas, dėl kurio vertėjo gimti
Iki 2012-ųjų Kalėdų turėtų būti parašytas pirmasis „Pogrindžio“ scenarijaus variantas, – teigia režisierius. Jį rašo tarptautinė komanda, dalyvaujant pačiam režisieriui ir scenaristui Alvydui Šlepikui. Į klausimą, kokio žanro bus šis filmas, T. Donela atsako, jog tai turėtų būti meilės istorija ir kartu veiksmo filmas. Toks veiksmo filmas, kokio iki šiol Lietuvoje dar negalėjo niekas sukurti, nes nebuvo tiek pinigų ir galimybių. Svarbiausia – filmas turi įtikinti. Taip, kaip įtikina romanas ir jo personažai. Filmas – tai iliuzija, apgaulė. Tačiau tai turi būti garbinga apgaulė. „Gali padaryti vieną ar kitą klaidą, tačiau pamatęs trečią klaidą žiūrovas atsistos ir išeis iš salės, nes savo gyvenime jis neturi tiek laiko, kad gaištų jį žiūrėdamas prastą filmą“, – mano režisierius. Kita vertus, Šileikos romano medžiaga tokia gera, kad pagal ją pastatyti prastą filmą reikėtų tiesiog pasistengti.
Apie tai, kokia turėtų būti filmo originalo kalba, režisierius nedvejodamas atsakė, kad norėtų, jog filme būtų kalbama lietuviškai, angliškai su akcentu, prancūziškai su akcentu – taip, kaip galėjo būti kalbama iš tiesų. Tačiau norint, kad filmas pasiektų pasaulio žiūrovą, būtina turėti ir angliškai dubliuotą kopiją. Bet tai priklausys jau nuo finansinių galimybių. Kol kas – yra tik didžiuliai geri norai sukurti teisingą, įtikinamą filmą apie vieną sudėtingiausių ir tragiškiausių Lietuvos istorijos laikotarpių. Tokį filmą, dėl kurio režisierius Tomas Donela norėtų būti gimęs.
