Tų švenčių pas mus – nors vežimu vežk. Vos spėjo baigtis visokie tūkstantmečiai ir (ypač patiems organizatoriams) nesibaigiančią šventę atnešti turėję kažkokios (ar kas nors kur nors girdėjo kokios) sostinės projektai, šiemet dar vienas jubiliejus, gal ir ne toks gražus, 600 metų, kaip bepažiūrėtum, nei 1000, nei 750 (o tokios apimties vieną progą irgi dar turbūt tebeprisimename), nei dar koks gražus skaičius, o paminėti vis dėlto verta. Tai ir minime, bet taip tarsi priverstinai, tarsi sutaupydami ir tik pliusą užsidėdami. Išties „šešto“ šimto proga…
Taip jau nutiko, kad šventės sutapo su krize – ir pernykštės ir šių metų. Tai taip ir yra – nei švęsti norisi, nei pinigų yra, o je atsiranda – tauta pyksta. Viena vertus, lyg ir natūralu – žmonėms juk valgyt norisi (su menka išlyga, kad tie, kurie garsiausiai šaukia apie badą, šio to pavalgyti vis dar turi – užtat baimės akys didelės (ar šiaip pašūkauti norisi)). Kita vertus – o kaip gi be švenčių. Valstybei šventės apskritai yra būtinos, nes kartu jas švęsdami dar kartą patvirtiname savo priklausymą tai pačiai bendruomenei. Būtent tai yra pagrindinė, pirminė prasmė – ne tie prieš ištisus amžius buvę įvykiai yra kažkaip išskirtinai svarbūs, bet būtent per jų prisiminimą ir grynai subjektyvios vertės suvokimą juos aktualizuojame, patvirtiname savo priklausymą tam tikro pasakojimo išpažinėjams, taigi ir įsivaizduojamai tautos bendruomenei. Antroji priežastis galėtų būti valstybės siekis save pateisinti, pagrįsti savo egzistavimą. Ypač tokios valstybės kaip Lietuva, kurios egzistavimas per pastaruosius šimtmečius ne taip jau dažnai buvo savaime suprantamas dalykas. Iš čia atsiranda poreikis ieškoti savęs praeityje, save ten įtvirtinti, tarsi nepilnavertiškumo komplekso atmaina. Ir mūsų Konstitucija unikali tuo, kad preambulėje ieškoma šaknų toje senojoje, viduramžių, Lietuvoje, ir greta vasario 16-osios bei kovo 11-osios, t.y. dienų, kuomet gimė ir atgimė tai, kas iš tiesų šiandien yra Lietuva prisireikė dar vienos, siekiančios kuo gilesnę praeitį, tad taip atsirado gana ezoteriniu būdu apskaičiuota liepos 6-oji, turėjusi tapti neva jungtimi tarp anos ir šios Lietuvos. Kitaip tariant, puolėme išradinėti tradicijas, kurias nemaža dalimi ir patys savomis rankomis buvome nukirtę. Iš tiesų, čia reikėtų paklausti, kiek bendra mes turime su ta Lietuva, kurią minime. Tiesą sakant, labai menkai. Reikia pripažinti vieną dalyką: ta masinė lietuvio savimonė, tai, kaip mes save įsivaizduojame, buvo sukurta XIX amžiaus antroje pusėje Basanavičiaus ir kompanijos pastangomis. Buvo įvesti kriterijai (visų pirma kalbos), kurių niekad nebuvo toje Lietuvoje, kurią minime, galų gale ir dominuojanti grupė (valstiečiai) – ta, kuri niekada mūsų minimoje Lietuvoje nebuvo tauta tikrąja to žodžio prasme. Galiausiai atsisakėme savo kultūrinės tradicijos apkaltinę ją lenkiškumu ir viską pradėjome nuo nulio… Jau vien todėl kalbėti apie bet kokias valstybines šventes, minint datas, ankstesnes už vasario 16-ąją, beprasmiška – mes patys to esame atsisakę, o tai vargu ar grįžtamas procesas. Ir tai yra anaiptol ne nepagarba, o tik elementarus fakto konstatavimas. Juk nepulsime teigti, kad savęs negerbia, tarkime, prancūzai, švenčiantys būtent dabartinės savo šalies gimimo šventę – Bastilijos paėmimo dieną…
Kad šios tik teoriškai su mumis kažką bendra turinčios šventės iš tikrųjų yra gana tuščios, neblogai parodo ir sprendimas šiemet sujungti jas dvi – Mindaugo karūnavimą ir Žalgirio mūšio jubiliejų, dvi šventes, jungiamas iš esmės to, kad yra Lietuvos istorijos datos ir galbūt (jei laikysime liepos 6-ąją teisinga data) įvyko tą patį mėnesį. Kiti personažai, kitas kontekstas, kita istorinė prasmė. Žiūrint į renginius netgi susidaro įspūdis, kad tai Žalgirio minėjimas atkeltas devyniomis dienomis pirmyn, o tas Mindaugas tai tik tarp kitko, visiškai nugalėtas Vytauto tarsi koks kryžiuočių vadas. Ką gi, pinigų sutaupėme: prie visiškai paliegusio nieko pridėjome kiek labiau jubiliejaus proga pamaitintą, bet vis dar neįspūdingą nieką ir vietoje verto dėmesio minėjimo, kurio, matyt, tikėtasi, gavosi netgi ne dvigubas niekas. Gavosi visiška parodija ir mūsų pasimetimo, bandymo statyti savo simbolius ant stiklinių kojų iliustracija. O galų gale ir tos šventės mums tiek terūpi – jei tik geras oras, svarbu ilgąjį savaitgalį išvažiuot prie kokio ežero prisigert. Ar tai Joninės ar Mindauginės – koks gi skirtumas pagaliau.
Tad patarimas – nustoti apsimetinėti tuo, kuo nesame. Nes apsimesti vis vien nesiseka. Netgi priešingai – dar labiau išryškėja tai, ką stengiamės nuslėpti.