Pasiūlymas: išleisti kompleksinį finansinio stabilumo įstatymą, kuris apimtų šiuos punktus:
*Biudžeto išlaidos negali viršyti 30 proc. BVP. Biudžeto pajamoms viršijant 30 proc. BVP perteklines lėšas kaupti atskiruose valstybės rezervų fonduose.
*Įstatymu apriboti, jog Lietuvos valstybės skola negali viršyti 60 proc. BVP, o metinis biudžeto deficitas negali būti didesnis nei 3 proc. BVP.
*Taip pat, kaip neatskiriama šio pasiūlymo dalis, yra įstatymo išleidimas, kad esamų mokesčių didinimas arba naujų įvedinimas yra galimas tik gyventojams pritarus visuotiniame referendume.
Pastaroji ekonomikos krizė ir stiprus valstybės finansų supurtymas parodė, jog valstybei būtina ekonomikos pakilimo laikotarpiais ruoštis sunkmečio periodams kaupiant rezervus „juodai dienai“. Valstybės, kurios patyrė didelius ekonomikos nuosmukius, bet buvo sukaupusios rezervų, tokios kaip Rusija ar Estija, gana lengvai atlaikė iššūkį dėl stipriai mažėjusių biudžeto pajamų ir nebuvo priverstos drastiškai mažinti savo biudžeto išlaidų, taip dar labiau pagilindamos savo ekonomikų nuosmukius. Kitos valstybės, kurios turi aukščiausius kredito reitingus, pvz. JAV, Didžioji Britanija ar Airija galėjo sau leisti didžiulius, net iki 10 proc. BVP siekiančius biudžeto deficitus, mat sugebėjo pigiai, vos už 1-4 proc. palūkanas skolintis tarptautinėse finansų rinkose. Silpnesnių valstybių, tokių kaip Graikijos, Latvijos, Serbijos, Rumunijos ar Vengrijos atvejis parodė, jog ne visada, norint pasiskolinti, atsiranda skolintojų ir tuomet jau reikia kreiptis pagalbos į TVF arba ES ir būti priklausomiems nuo jų sąlygų. Lietuva, tiesa, įrodė finansų rinkoms, kad gali suvaldyti sunkmetį, bet dėl santykinai didesnės šalies rizikos teko didžiąją dalį pinigų skolintis mokant 7-9 proc. palūkanas. Lietuvai, kuri nebuvo pasiruošusi krizei, toks brangus skolinimas tapo paskutinė galimybė išlikti savarankiškai. Tačiau ekonomikos vystosi ciklais ir tik laiko klausimas, kada vėl po pakilimo ateis nuosmukis, todėl iš anksto būtina galvoti, kaip neleisti išsipūsti valstybės biudžetui (ypač prieš rinkimus prisiimant nepamatuotus įsipareigojimus), kad vėliau nereiktų jo karpyti netinkamu laiku. Be to, dabar situacija yra gerokai pasikeitusi: Lietuvos skolos sudaro jau nebe 15 proc. nuo BVP (2008 m.), o artėja link 40 proc. šiemet.
Akademiniais tyrimais ir Europos Centrinio Banko studijomis įrodyta priklausomybė tarp valstybės išlaidų ir BVP augimo greičio, išreiškiama Rahn‘o kreive. Anot šios kreivės, didžiausias ekonomikos augimas pasiekiamas per biudžetą perskirsčius 15 – 30 proc. BVP. Taip yra dėl to, jog kiekvienas valstybės per mokesčius surinktas litas yra lėšos, kurių negavo verslas arba gyventojai, tad nuo tam tikro lygio, kuomet valstybė užtikrina visas pagrindines funkcijas, papildomos išlaidos yra naudojamos santykinai neefektyviai ir kuria vis mažėjančią pridėtinę vertę.
Pasiūlyme viršutinė Rahn‘o kreivės optimalaus intervalo riba pasrinkta dėl to, jog Lietuvai, neturint privačios sveikatos apsaugos ir socialinės apsaugos sistemos, būtų neįmanoma turėti mažesnių išlaidų. 2008 m. Lietuvos biudžeto išlaidos nuo BVP sudarė 35 proc. (vien SODROS išlaidos 11 proc.BVP), 2009 m. santykis augo iki 43 proc. (SODRA 15 proc.) dėl ženkliai smukusio BVP.
Lietuvai, apribojus valstybės išlaidas nuo BVP iki 30 proc., galima būtų ilguoju laikotarpiu pasiekti optimalų ekonomikos augimo tempą. Be to, ekonomikos atsigavimo periodu, kai biudžeto pajamų augimas viršija nominalų BVP augimą, biudžeto pajamos viršytų 30 proc. BVP, kas leistų pradėti kaupti rezervus ekonomikos nuosmukio periodams. Ekonomikos nuosmukio periodais šie rezervai tarnautų kaip stabilizatorius, kadangi smunkant biudžeto pajamoms išlaidas galima būtų palaikyti tame pačiame lygyje švelninant nuosmukio efektą (priešingai nei teko daryti 2009-2010 m. Lietuvoje). Džiugu, kad apie rezervų kaupimą jau kalba ir finansų ministerija savo biudžeto reformos plane.
Savaime suprantama, biudžetui stipriai sumažėjus, sunku būtų dar toliau spaustis, tačiau šio įstatymo galiojimas tūrėtų pradėti galioti tik už dviejų metų, kad vyriausybė galėtų pasiruošti.
Visi žino, jog protingas kelias yra ne gydyti ligą, o prevenciškai nuo jos apsaugoti. O ypač, kai liga yra chroniška. Todėl būtina ne mažinti išsipūtusias valstybes išlaidas, bet jau pačioje pradžioje joms neleisti augti neproporcingai sukuriamam produktyvumui „lengvo gyvenimo“ (ekonomikos pakilimo) laikotarpiais.
Antra, būtina apriboti Lietuvos valstybės skolos augimą ateityje. Tam reikėtų naudojantis Mastrichto kriterijais nubrėžti ribą, jog valstybės biudžeto deficitas per metus negali būti didesnis nei 3 proc. BVP (nuo 2012 m.), o bendra valstybės skola ne daugiau kaip 60 proc. BVP. Tai ne tik padės per kelis metus įsivesti eurą, bet ir bus išvengiama pietinių ES valstybių ligos, kuomet valstybės skola priartėja prie 100 proc. ir kai valstybės bankrotas tiesiog kvėpuoja į nugarą.
Kaip neatskiriama šio finansinio plano dalis yra mokesčiai. Kaip jau ne kartą rašėme čia ir čia, mokesčiai Lietuvoje yra vieni mažiausių ES, todėl siekiant ilgalaikio šalies konkurencingumo išlaikymo reikia stengtis išvengti bet kokio jų didinimo, o koncentruotis į išlaidų efektyvumą (apie tai skaityti būsimus šios savaitės įrašus). Siekiant išvengti ateities vyriausybių piktnaudžiavimo šiuo klausimu, reikia apriboti ne tik mokesčių kiekį ir esamų mokesčių tarifus, bet ir sukurti tokią aplinką, kad politikai būtų priversti nukreipti visas pastangas tik į išlaidų efektyvų paskirstymą ir ekonomikos augimą (natūralų būdą, leidžiantį padidinti mokesčių pajamas, neuždedant papildomos naštos gyventojams ir verslui). Todėl siūlom labai drąsų būdą kaip tai įgyvendinti. Priimti įstatymą arba surengti referendumą dėl įstatymo priėmimo (kuris galėtų būti atšaukiamas irgi tik referendumo būdu), jog Lietuvoje nuo 2012 m. (kai ekonomika bus pilnai atsigavusi po nuosmukio) bet koks naujų mokesčių įvedimas arba esamų mokesčių tarifų didinimas galimas tik gyventojams pritarus visuotiniame referendume. Todėl ateityje ekonomikos ciklui vėl pasisukus žemyn, gyventojai turės labai aiškią pasirinkimo galimybę, kaip spręsti biudžeto problemas t.y. ar referendume pritarti mokesčių didinimui, ar susitaikyti su mažesnėmis valstybės išmokomis. Tuomet, tikėtina, nekils tiek pykčių, pasipriešinimo ir nesupratimo, kiek jo yra dabar. Be to, priėmusi tokį drąsų ir politinės valios reikalaujantį įstatymą, Lietuva vėl taptų pavyzdžiu Europai, kaip reikia ryžtingai imtis drąsių ir esminių permainų.
Įgyvendinus tokį finansinio stabilumo paketą būtu pasiekti šie tikslai:
*Lietuva dėl stabilios mokesčio aplinkos palengvintų vietinio verslo sąlygas ir pritrauktų naujų užsienio investicijų
*Būtų sukurtos sąlygos ilgalaikiam šalies konkurencingumui palaikyti
*Sumažėtų Lietuvos skolinimosi kaštai dėl aiškaus valstybės būsimo kredito profilio
Tomas Krakauskas
Teigiamos naujienos Lietuvoje
