Gintautas Mažeikis / Jono Petronio nuotr. VDU

Atsargus liberalėjimas. Taip aš apibūdinu daugiamandačių rinkimų rezultatus ir antrojo vienmandačių turo perspektyvas. Radikaliu liberalėjimu galima būtų buvę pavadinti A. Armonaitės Laisvės partijos pergalę, tačiau taip neatsitiko. Vis dėlto dviejų liberalų partijų laimėjimai daugiamandatėse apygardose rodo atsargų visuomenės norą žengti liberalėjimo, o ne apokaliptiniu krikščionišku ir tautiniu keliu, visur matant priešus, išdavikus ar skelbiant krikščionišką meilę ir šeimą. Atsargiai liberalėja ir konservatoriai, ir tai įrodo didelė I. Šimonytės asmeninė politinė sėkmė (prezidento rinkimai ir dabar) ir tai, kad ji, o ne senieji konservatoriai, yra partijos vedlė, kurios balso klausosi ir G. Landsbergis, ir gerai daro, kad klauso.
 
Atsargus liberalėjimas sako, kad galbūt per kitus 5 metus pavyks: įteisinti elektroninį balsavimą, o tai leistų politiškai labiau įgalinti tinklinę pasaulio Lietuvą, sukuriant dar vieną rinkiminę apygardą ir pamažu išsiveržiant iš priklausomybės “žemei” ir “sienoms”, reformuojant dar tarpukario Lietuvoje susiformavusią ir moraliai pasenusią teritorinės valstybės idėją (net nekomentuosiu, kokia ji absurdiška verslo tinklų požiūriu); rezultatai leidžia tikėtis, kad bus panaikinta kanapių/marihuanos kriminalizacija, absurdiška, ir sugriovusi daugeliui jaunuolių gyvenimą; kad padidės tolerancija seksualinėms mažumoms, kas paskatintų Kūrybinių industrijų kokybę ir padarytų Lietuvą labiau patrauklią kūrybinėms kompanijoms; kad bus atgaivinta diskusija dėl dvigubos pilietybės ir mišrių santuokų keičiant LR Konstituciją.
 
Atsargus liberalėjimas reiškia ir tai, kad galbūt atgims dėmesys NVO Lietuvos ir tarptautiniams tinklams ir bus taisomi su tuo susiję įstatymai. Nežiūrint smagaus bebrų pralaimėjimo (kas gi mėgsta atsiskyrėlius jų dėl noro nors trumpam, bet likti valdžioje) ir reikšmingo LSDP atsinaujinimo, taip ir liko nesuformuluoti ir neginami NVO (Nevyriausybinių organizacijų) interesai, kurie yra šiuolaikinės kairiosios politinės dienotvarkės pagrindas (o ne tik išnaudojimo formų kritika ir bendradarbiavimas su profesinėmis sąjungomis). NVO tinklas yra šiuolaikinės socialinės politikos vienas iš kertinių akmenų, nors paprastai diskutuojama tik verslas/valstybė priešprieša (o tai pernelyg supaprastina visuomenės supratimą, patologiškai jį iškreipia). Nei valstiečiai, nei konservatoriai beveik nematė NVO, o kalbėjo apie valstybę ir bendruomenes. O bendruomeniškumas yra iš esmės kitoks, šeimyninis, teritorinis arba parapijinis, bendradarbiavimo būdas (namo ar kaimo bendrijos ar seniūnijos ir, palygink, gyvūnų globos ar medžių gynimo NVO).
 
Pagaliau, kas nuvylė: tai kultūros ir švietimo reformų neaiškumas. Bijau švietimo sferoje ir vėl lauks drebėjimai. Atskirai noriu paminėti LR Užsienio politiką ir L. Linkevičiaus pralaimėjimus: kiek jis buvo herojiškas kalbant apie Ukrainą ir Baltarusiją, lygiai tiek pat beviltiškas bandant suvokti, ar net nebandant, Lietuvos politinių aktualijų. Bebrų pralaimėjimas ir ypač Linkevičiaus turi likti pamoka: jis dėl savo sėkmingos karjeros aukojo socialdemokratijos principus, tapo valstybininkas Vakarietis, iš esmės konservatorius, kuris buvo pats sau vienas demokratijų gelbėtojas, ES sėkmingas funkcionierius. Kita vertus Linkevičius labai gražiai priėmė Lukašenkos ištremtą S. Cichanouskaja, ir už tai jam dėkui.

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: