Ponai ir ponios, labą dieną, 1984 truputį pavėlavę, bando ateiti dabar. Dovilė Šakalienė (Seimo narė) pateikė nuostabias pataisas, pagal kurias reikia, kad žiniasklaida pranešinėtų ne mažiau, kaip 50% pozityvo, o negatyvo – ne daugiau kaip 50%.
Labai gražiai apsimetant šlanga, čia siūloma ne kas kita, kaip visuotinė, totalinė cenzūra. Paaiškinsiu, kodėl.
Esmė paprasta: kas ir kaip nustatys, kas ir kokiomis apimtimis rašo pozityvią, o kas ir kokiomis apimtimis rašo negatyvią informaciją?
Vat pvz., informacija, kad Dovilė Šakalienė bando įvesti cenzūros įstatymą – tai pozityvas ar negatyvas?
Suprantate, jei jau atsiranda toks reguliavimas, reiškia, kad ir institucija turi atsirasti, kuri reguliuotų. O ta institucija gali imti ir pasakyti, kad informacija apie Dovilės Šakalienės įstatymą – tai negatyvi informacija. O taip pat negatyvi informacija yra ir dar kokia nors, kuri gali kažkam nepatikti.
Toks informacijos vertinimas suponuoja cenzūros institucijos atsiradimą. Kitaip tariant, būtų sukurtas naujas, labai tiesioginis Glavlit analogas. Ir tas Glavlit analogas jau ir sakytų, kas gali būti, o kas negali būti, ir reguliuotų žiniasklaidą, kaip jai ir apie ką kalbėti.
Galime numanyti, kad kadangi informacija būna įvairaus neigiamumo (vidutiniškai negatyvi, neutrali, vidutiniškai pozityvi, stipriai pozityvi, stipriai negatyvi, etc.), tai dar ir neigiamumo lygis būtų vertinamas. Pvz., vienai žinutei apie nužudymą kompensuoti reiktų, pvz., 8 žinučių apie kultūros renginius. Nes žinutės apie kultūros renginius – vidutiniškai pozityvios, o tuo tarpu žinutės apie žmogžudystes – kraštutinai negatyvios.
Galime numanyti, kad žinutės apie teigiamus Ramūno Karbauskio darbus būtų priskiriamos stipriai pozityvioms.
O dar paskui kas nors padidintų reikalavimą tai pozityviai informacijai, kad jos būtų ne mažiau, kaip 60%, o paskui – ir ne mažiau, kaip 70%. O dar paskui – gal ir tiek, kad jos būtų ne mažiau, kaip 95%.
Bet kokia informacija apie valstiečių partijos korupcinius skandalus būtų neigiama informacija. Ta, kuri būtų filtruojama ir šalinama.
Taigi, labą dieną, Dovile Šakaliene. Šitas straipsnis, manau, bus tamstos suprastas, kaip negatyviausias įmanomas. Bet išties šitas straipsnis – tai noras pasipriešinti didžiausiam įmanomam žiniasklaidos negatyvui – cenzūrai.
Lietuvoje yra daug problemų. Žiniasklaida apie jas kalba, todėl tos problemos sprendžiamos. Daug apie problemas rašanti žiniasklaida mums rodo, kad labai daug yra bėdų, kurias reikia tvarkyti. Bandymas užčiaupti tuos, kas kalba apie problemas – tai bandymas tas problemas paslėpti ir nuneigti.
Problemų slėpimas, neigimas, kalbų apie jas draudimas – tai veiksmas, kuris nukreiptas prieš visos valstybės gerovę. Nekalbant apie problemas, jų išspręsti neįmanoma. Šitaip įmanoma problemas tik dauginti.
Dovile Šakaliene, tamsta esate labiausiai mane nuvylęs politikas per paskutinius kelioliką metų. Pagal nuosmūkio lygį, nuo kiek aukštai iki kiek žemai – aš net neturiu su kuo palyginti.
