Per 2019 metų spalio mėnesį vykusią Europos Parlamento Strasbūro sesiją vienas klausimas nustelbė visus kitus — kodėl Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas vetavo sprendimą pradėti derybas su Šiaurės Makedonija ir Albanija dėl oficialios narystės ES?
2019 metų lapkritis — Vakarų pasaulis kalba apie Macrono pareiškimą, jog Europos šalys nebegali tikėtis, kad NATO jas apgins.
Du spjūviai Angelai Merkel į veidą, kuri asmeniškai daug nuveikė tiek siekdama išspręsti tuomet dar Buvusios Jugoslavijos Respublikos Makedonijos ir Graikijos konfliktą, tiek mėgindama sukurti kiek įmanoma adekvatesnius santykius su Amerika. Šalimi, kurios vairą, ironiška, perėmė žmogus, neskiriantis Baltijos šalių nuo Balkanų. Didelį familiarumą demonstruojančios Merkel ir Macrono nuotraukos, panašu, buvo tik trumpalaikė vienybė Brexito kontekste.
Nors Macrono deklaruojamas siekis sustiprinti ES narių integraciją, sutvarkyti procedūras dėl narystės prieš priimant naujas nares bei sustiprinti Europos karinę galią yra sveikintinas — šiandien šampaną šauti gali tik Rusija su Kinija ir Europos nacionalistai.
Macronas ne tik asmeniškai užtikrino galimybę Rusijai ir Kinijai vykdyti energetikos bei infrastruktūros plėtrą Balkanuose ir taip plėsti savo įtaką Europoje, tačiau įteikė ir dovaną Lenkijai su Vengrija, kurios pastaraisiais metais susilaukė daug kritikos dėl įstatymų viršenybės principo nepaisymo. Vengrija tuo pasinaudojo jau kitą dieną po Prancūzijos veto — Viktoras Orbanas viešai išreiškė apmaudą ir pažadėjo visokeriopą paramą prorusiškai Serbijai dėl narystės ES.
Atsitiktinumų čia būta mažai. Dar rugpjūčio mėnesį Prancūzijos prezidentas kalbėdamas savo diplomatams pareiškė, kad Rusija yra vienas iš Prancūzijos ir bendrai Europos Sąjungos prioritetų. Nors vasarą tų kalbų pasaulis per daug nesureikšmino, šiandien faktas yra akivaizdus: Prancūzija labai aktyviai skleidžia savo Europos Sąjungos ir apskritai Europos viziją.
Lietuvoje, kurioje žiniasklaida ir politikai stengiasi neliesti klausimų, galinčių nulemti mūsų valstybės ir žmonių ateitį, bet ką, kas naudinga Rusijai, dažnai mėginama aiškinti Kremliaus įtaka, parama ir panašiais dalykais. Nieko panašaus. Emmanuelis Macronas pats vasarą pakvietė Putiną apsilankyti su vizitu. Jo idėja yra aiški ir nuosekli. Taip pat absoliučiai nesuderinama su mūsų geopolitiniais interesais. Prancūzijos manevrai aiškūs, o ateityje jų galima tikėtis dar daugiau. Šiandien mes pradedame stebėti tikrąją Brexito kainą — galios vakuumą, likusį po britų sprendimo, greitai ėmė užpildyti Prancūzija su Emmanuelio Macrono Europos vizija, kurioje bendradarbiavimas su Rusija sudaro pagrindinę ES galios ašį.
Turint omeny, kad iki JAV prezidento rinkimų dar liko metai, kad sunku prognozuoti ir tai, ko tikėtis po jų, kad Britaniją krečia Brexito konvulsijos, o Vokietijoje sparčiai auga žaliųjų, kurie yra labai skeptiški Amerikos atžvilgiu, banga — Macronas turi unikaliai palankias galimybes imtis įgyvendinti šią viziją.
Ši vizija jam reikalinga ir namuose, kur jo populiarumas lėtai, bet stabiliai krenta žemyn, o į nugarą alsuoja Marine Le Pen nacionalistai, siūlantys tautiškesnės Prancūzijos viziją. Tiesa, dabar jau pabrėžiančią narystę ES, o ne atsiskyrimą. Sutapimas? Baikit, nemanau.
Macrono Europos Sąjungos vizija yra ne tik mėginimas perimti ES vairą į savo rankas, tačiau ir patrauklus produktas savo vidaus rinkai, netgi galintis konkuruoti su tuo, ką siūlo prancūzų nacionalistai. Kol Marine Le Pen gąsdina prancūzus grėsme jų identitetui, Macronas apverčia plokštelę ir eina dar toliau —siūlo rinkėjui patikėti, jog Prancūzija gali ne tik išsaugoti save tokią, kokia ji yra, tačiau ir susigražinti savo imperinės praeities įtakos ribas.
Macrono vizijos Europai nereikia painioti vien tik su Prancūzijos interesais — jis siekia perbraižyti esamą geopolitinį Europos žemėlapį. Jeigu jam tai pavyks — labai greitai įsitikinsime, jog Europos Sąjunga buvo neefektyvi ir lėtai judėjo tik dėl to, kad pernelyg dėmesingai derino visų tautų interesus, o ne atvirkščiai. Jei kuri nors pusė ims ryškiai dominuoti ir judinti procesus daug greičiau, kažkas neišvengiamai liks nuošaly.
Macrono vizijoje tas kažkas visų pirma esame būtent mes. Tai jokiu būdu nėra nei NATO, nei ES pabaiga, tai tik signalizuoja apie pavojingą, sunkiai nuspėjamą, naują etapą Europos politikoje, kurį visų pirma lėmė nubudusios tautinės tendencijos. Šiandien Europoje stinga ne politikos, o politinės lyderystės.
Prancūzijos lyderystė – epitafija strateginio Lietuvos požiūrio stokai
De facto Lietuva šiandien neturi ilgalaikės užsienio politikos Europoje. Visą savo egzistavimo laikotarpį Lietuva vengė veltis į Europos politiką. Vienintelės strateginė Lietuvos politikos kryptys – Rytų Partnerystė ir JAV. Problema su rytų partnerystės klausimu yra ta, kad kai Lietuva savo artimiausiais sąjungininkais pasirenka tokias šalis kaip Baltarusiją, Ukrainą, Gruziją ir Moldovą – Europoje ji lieka bemaž be partnerių. Tuomet belieka verkti, kad niekas mūsų negirdi. Negirdi, žinoma, ne todėl, kad mes esame nesvarbūs, o todėl, kad mes atsisakome girdėti. Atsisakome apskritai dalyvauti. Tad kai dėka dėdės Donaldo Trampo JAV šiek tiek atsitraukia – Lietuva lieka be nieko.
Verksmai, kalbos apie Europos makronizaciją jau pamažu ima sklisti ir perspektyvoje to sulauksime dar daugiau. Lietuvoje politikai dar kartą bandys apgaudinėti žmones, kad viskas yra tik kažkokia tai Kremliaus ranka, paslaptinga propaganda ar suklaidintos Europos šalys, kurios tiesiog nėra girdėjusios apie Lietuvos realybę ir nesupranta. Jie niekada savęs nuoširdžiai nepaklaus, o ką jie žino apie Prancūzijos realybę? Nes jų akyse Lietuva, viena iš ES lėšų įsasavinimo lyderių, su vienu didžiausių ekonominių augimų, vis dar yra auka. Savo rinkėjams galima paaiškinti, kad mes čia gaunam visko daug, todėl Europos Sąjunga labai gerai, bet visokie prancūzai ir žalieji yra praktiškai komunistai. Tada nustebti, kad staiga mes pasidarom nebesvarbūs. Mėginimas ir toliau visuomenei pateikti visą pasaulio geopolitiką per siaurą Lietuvos istorinį naratyvą XXI amžiuje mus paliko visiškai impotentiškais.
Savo ruožtu Macronas tiesiog padarė tai, ką visą laiką darė ir Lietuva – atsisuko į savo šalį, savo regioną ir savo perspektyvas. Macrono vizija Europai nėra susijusi vien tik su Rusijos klausimu – toli gražu. 15 milijardų vertės prekybos sutarčių besifotografuojant Kinijoje ES vėliavų fone yra geriausias įrodymas. Prancūzija siūlo nebeaukoti Europos Sąjungos ekonominių interesų, net ir deklaratyviai, net ir ribotai, net ir vardan demokratijos ar žmogaus teisių. Macronas ne naviguoja, ne gudrauja – jis atvirai įvardyja, kad karalius nuogas. Ir karalius nuogas yra ir Lietuvoje, kuriai Taivanas nesvarbus, o Ukraina – svarbi. Ir dar su pretenzija, kad Europai per mažai svarbi Ukraina. Ukraina, kuri iki kaklo paskendusi korupcijos liūne prieš Taivaną – valstybę esančią priešakyje mūsų daugeliu klausimų.
Apie Rusijos gulagus mes galime paskaityti tik istorijos vadovėliuose, tačiau apie Kinijos – naujienų portaluose. Apie beprecedentį Rusijos sekimo aparatą vis dar kalbam per konferencijas, tačiau apie Kinijos skynetą – tai, apie ką KGB galėjo tik pasvajoti, rašomi moksliniai tyrimai. Kol jūs skaitot šį straipsnį, Kinija stato milžinišką kalėjimą Hong Kongo protestuotojam, kuris bus sklidinai užpildytas dėl to, kad žmonės eina į gatves lygiai taip pat, kaip kadais ėjome ir mes. Vos praeito šimtmečio pabaigoje. Apie kokius principus gali kalbėti Lietuva, kai šitai net nėra viešo diskurso dalimi? Ir jei kažkam atrodo, kad Taivanas ar Makedonija toli nuo mūsų – tai nesistebėkim, kai Prancūzijai Lietuva pasirodys toli nuo jų. Kokia ironija, kad Lietuva turi tiek iššūkių su žmogaus teisėm, kai būtent labai prasta situacija su žmogaus teisėmis Rusijoje yra vienas iš argumentų burti kitas šalis po Lietuvos geopolitiniais interesais.
Dvidešimt metų Lietuvos politikai sėkmingai melžė Rusijos viešųjų ryšių karvę, kuri atrodė neišmelžiama. Pakeliui aukodami bet kokius globalius klausimus – pabėgėliai, Sirija, Graikija, bankų krizė Europoje, Kinijos imperializmas, klimato kaita. Graikai – veltėdžiai, žalieji – komunistai, prancūzai su vokiečiais Rusijos išsigandę skystablauzdžiai ir t.t. To užteko, nes JAV yra mūsų partneriai ir mūsų akiratis siekė ne toliau, nei mūsų istorinė praeitis mum leido matyti. Mes elgėmės taip, lyg Europoje būtume nesvarbūs, kai buvom, o dabar raudosim, jei iš tiesų tapsime nesvarbūs.
Neatsitiktinai ir pagrindiniai geopolitiniai klausimai šiandien yra tokie, kuriais Lietuva apskritai neturi pozicijos. Juk Lietuvai niekada to nereikėjo. Nereikėjo Lietuvos žmonėms, tai nereikėjo ir Lietuvos politikams. Mums aktualiau buvo Venckienė. Yra kritiškai svarbu suvokti, kad tiek klimato kaitos klausimai, tiek žmogaus teisių klausimai visada buvo stipresniu geopolitiniu įrankiu, nei deklaratyvus noras gelbėti kokią nors korupcijoje paskendusią Ukrainą. Vienas esminių Europos Liaudies Partijos (taigi – didžiausios Europos konservatorių partijos) klausimų yra klimato kaita. Į klimato kaitos klausimą Europos konservatoriai žiūri kaip į išlikimo klausimą. Ne žmonijos, o jų gebėjimo išlikti ateities politikoje. Lenkų mėginimai stabdyti lytinį švietimą ES buvo aršiai sunaikinti pačių konservatorių. Tai niekada nebuvo konservatizmo ar liberalizmo, ar Europos reikalas. Tik sveiko proto. Bet ne mums. Bent jau kol kas dar ne.
Macronui, Kinijai, o dabar jau net ir Rusijai, bent jau deklaratyviai, klimato kaita rūpi. Tiek Prancūzijos, tiek Vokietijos sociologinės apklausos rodo, kad ateities kartom tai tampa vienu esminiu iššūkių. Ir tai tik dar viena dimensija, kur Rusija ir Kinija geba žaisti žaidimą geopolitinį vakarų žaidimą, kurio žaisti nesugeba Lietuva, net ir būdama privilegijuoto klubo nare. Tariamai žaliesiems Lietuvoje laimėjus rinkimus, stebim, kaip kitas tų pačių žaliųjų atstovas – Stasys Jakeliūnas – padaro gėdą visai Lietuvai ir sau kovodamas pats su savo kolega. Nė nekalbant apie tai, kiek tie mūsų žalieji apskritai yra žalieji. Tiek čia tų vandenynų, kalnų, ozonų ir klimatų kaitų. Rūgpienių kaimas aiškinasi santykius. Kokios dar čia planetos.
Vienas didžiausių Lietuvos iššūkių šiandien yra ne tik pradėti realiai kurti užsienio politikos strategiją, tačiau ir kažkaip atnešti šitą politinį diskursą Lietuvos visuomenei, kuris niekam niekad nerūpėjo, nes Lietuvai kažkodėl Europa visada buvo svetimesnė nei Baltarusija. Kai Vokietijoje aršiausiai prieš Nordstream2 nusiteikusi politinė grupė buvo žalieji – Lietuvoje žalieji buvo pateikiami beveik kaip komunistai. Kai konservatorė Angela Merkel garsiai sakė, kad Nordstream2 bus – mes apsimetėm, kad negirdėjom. Šiandien Lietuvai tenka stebėtis, kad nordstream2 toliau plėtojamas – reikia įvardinti tokius dalykus kaip kažkokias tai makronizacijas. Kai Europa atsisakė eit į Ukrainą – apkaltinom ją silpnumu. Kai Macronas pasiūlė pradėt kurt bendrą krašto apsaugą – pareiškėm, kad negalime dubliuoti su NATO. Manėm, kad ginam JAV. Kai JAV nusprendė trauktis – mus ištiko kognityvinis disonansas. Kaip čia taip niekas nevyksta pagal mūsų supratimą?
Vienintelis dalykas, kuris vyksta – tai Lietuvos žmonių makaronizacija. Ir vienintelis dalykas, nuo kurio mes buvom sėkmingai žiniasklaidos ir politikų apsaugoti – tai realių, globalių problemų aptarimo. Dabar jos mus ištinka netikėtai, kaip sniegas Jungtinės Karalystės lėktuvų pilotus. Visokie vokiečiai ir prancūzai atrodo keisti ir nesuprantami. Tarytum Lietuvos istorija ir realybė tūlam prancūzui nebūtų viskas, kuo jis nuo ryto iki vakaro privalo gyventi.
Kad ir kokia olimpine tautinių raudų čempione Lietuvą Europoje pavertė Lietuvos politikai – raudos pakeisti ES geopolitinės ašies nepadės, kaip nepadėjo ir sukurti nuoseklios Lietuvos užsienio politikos. Jeigu Lietuva norės būti girdima – ji privalės imtis iš tiesų sudėtingų klausimų, tokių kaip Kinija, klimato kaita, mokslo ir inovacijų plėtra, žmogaus teisės, interneto privatumo ir saugumo politikos, ir kitų. Ir savo geopolitinius interesus būtent reikšti per juos, o ne rinkdamasi tarp vieno arba kito, kaip buvo iki šiol.
Mes vėluojam tai padaryti jau 5,679 dienas – tiek praėjo nuo narystės Europos Sąjungoje pradžios. Visas mūsų gebėjimas reikšti savo interesus neišvengiamai susives į šitus klausimus. Ir nebepadės čia abstraktūs kvietimai „su visais susitarti“, nes štai būtent Macronas ir pradėjo tartis su visais. Kas labiausiai pralaimi, kai visi tampa pasyvūs ir bando gražiuoju susitarti – matom. Mes.
Žinoma, alternatyviai bus galima toliau naudoti Rusiją kaip primityvų pasiteisinimą, kodėl mes patys vengiame apskritai turėti nuomonę bet kokiu klausimu, kuris nesusijęs su Rusija. Tuomet labai sėkmingai ir toliau iniciatyvos imsis kiti. Galbūt net tie, kurių požiūris į Rusiją yra mums labai svetimas ir nenaudingas. Būtent kaip šįsyk ir nutiko.
Faktas tas, kad į lyderystę galima atsakyt tik lyderyste, o ne raudomis. Lietuva to dar niekada nėra bandžius. Tokiais tempais gali ir nebelikti erdvės, kur tą daryti.
