Alma Mačiulytė-Šniukienė / Vaivos Norkevičiūtės nuotr.

Pastarosiomis dienomis plačiai aptariamas klausimas – Europos Sąjungos (ES) biudžetas 2021–2027 metams. Šis klausimas vienas aktualiausių pastaruoju metu, kadangi baigiasi ES regioninės paramos 2014–2020 m. programavimo laikotarpis, ir planuojama parama kitam laikotarpiui. Didžiausiu iššūkiu tampa biudžeto lėšų paskirstymas. 2014–2020 m. laikotarpio ES struktūrinių ir investicinių fondų paramos Lietuvai biudžetas siekė 8,39 milijardų eurų. Pagal dabartinį ES biudžeto planą parama Lietuvai per 2021–2027 metų laikotarpį siektų apie 6,5 mlrd. eurų, t.y. sumažėtų – apie 1,89 mlrd. eurų (kas sudarytų apie 270 mln. eurų per metus). Ar toks paramos Lietuvai sumažinimas yra pagrįstas?

Paramos politikos peržiūrėjimas ir lėšų perskirstymas tarp regionų yra normalus reiškinys. Planuojant paramą kitam programavimo laikotarpiui, vertinamas suteiktos paramos efektyvumas, koreguojami prioritetai, įvertinamos ES biudžeto galimybės ir pagal tai tikslinama struktūrinių fondų ir sanglaudos fondų lėšų paskirstymo politika ir taisyklės. Pagrindinis ES regioninės paramos tikslas – mažinti ekonominius ir socialinius skirtumus tarp ES regionų ir užtikrinti tvarią plėtrą. Kiekvienas ES regionas gali gauti paramą iš Europos regionų plėtros fondo, Europos socialinio fondo, tačiau iš Sanglaudos fondo paramą gali gauti tik mažiau išsivystę regionai.

2014–2020 m. laikotarpiu šią paramą gavo regionai, kurių bendros nacionalinės pajamos tenkančios vienam gyventojui nesiekė 90 proc. ES vidurkio. Vien iš šio fondo ES regionams per paskutinį programavimo laikotarpį buvo skirta 63,4 mlrd. eurų paramos. Bendras regionų plėtros ir sanglaudos politikos finansavimo 2014–2020 m. fondas siekė 351,8 mlrd. eurų. Tačiau, kaip rodo tyrimai, ES regioninė parama nepilnai pasiekia numatytus tikslus. Nors tarp ES šalių vyksta konvergencija, atotrūkiai tarp regionų, pagal teritorinių vienetų skirstymo nomenklatūrą (NUTS) priskiriamų 3 lygmeniui (apskričių lygmeniui), didėja.

Vadinasi, paramos teikimo taisyklės turi būti koreguojamos, siekiant užtikrinti, kad konvergencija vyktų ne tik šalių, bet ir apskričių lygmeniu. Viena didžiausių problemų – netolygus, nepakankamai efektyvus paramos paskirstymas tarp smulkių teritorinių vienetų, kai didesnę paramos dalį gauna ūkiniai vienetai, veikiantys ekonomiškai stipresnėse apskrityse, o parama atsiliekančioms apskritims yra per menka. Tokiu būdu atotrūkiai tarp apskričių dar labiau didėja ir sanglaudos politika nepasiekia savo tikslo.

Tyrimai rodo, kad ES regioninei paramai būdinga mažėjanti grąža, t.y. paramos efektyvumas priklauso nuo paramos intensyvumo. Su kolegomis (doc. dr. Mindaugu Butkumi ir doc. dr. Kristina Matuzevičiūte) atliktas tyrimas, analizuojant 2007–2014 m. regioninės paramos efektyvumą NUTS 3 lygmenyje, rodo, kad paramai pasiekus 3,07 proc. bendrojo vidaus produkto, dėl mažėjančios ribinės grąžos papildoma parama teigiamo poveikio regionų konvergencijai nebeturi. Minėtu paramos laikotarpiu ši finansavimo riba buvo viršyta net 37-iuose ES NUTS 3 lygmens regionuose ir permokėtų lėšų suma sudarė apie 5,8 mlrd. eurų. Lietuvos atveju parama viršijo šią ribą tik viename iš 10 regionų, tuo tarpu Vengrijos atveju net 11-oje regionų iš 20. Tai rodo, kad Lietuvoje ES paramos lėšos paskirstomos efektyviau, lyginant su Vengrija. Akivaizdu, kad paramos paskirstymas tarp regionų turi būti peržiūrėtas: daugiau lėšų turėtų būti skirta regionams, nesiekiantiems optimalios finansavimo ribos ir mažiau ją viršijantiems.

Kitas svarbus veiksnys, lemiantis ES regioninės paramos efektyvumą – valstybinių institucijų kokybė. Tyrimai rodo, kad didesnę grąžą pasiekia regionai, kuriuose institucijų kokybė yra geresnė. Kai kuriais atvejais valstybinių institucijų kokybė siejama tik su korupcijos lygiu, tačiau institucijų kokybė apima ir politikos stabilumą, vyriausybės veiklos efektyvumą, reguliavimo kokybę, įstatymų viršenybę, balsavimo teisę ir atsakomybę. Pagal Pasaulio banko skaičiuojamą Vyriausybės efektyvumo indeksą, Lietuva iš 28 ES šalių 2018 m. užėmė 15 vietą, tuo tarpu Vengrija – tik 23 vietą. Todėl nenuostabu, kad paramos paskirstymas Vengrijoje tarp smulkesnių teritorinių vienetų nėra pakankamai efektyvus.

Tačiau ir Lietuvai šiuo aspektu yra kur pasitempti. Be aiškios regioninės politikos pasiekti sanglaudą tarp regionų yra sudėtinga. Vis dėlto derintis dėl ES regioninės paramos – egzistuojantys dideli regioniniai skirtumai šalies teritorijoje – svarus argumentas. Šiuo metu tik lieka tikėtis, kad bus surasta daugiau svarių argumentų ir derybų rezultatas Lietuvai bus palankus.

Be to, ES biudžetą labai pakoregavo Jungtinės Karalystės išstojimas. Dėl šio sprendimo ES biudžetas neteks apie 50–60 mlrd. eurų pajamų. Vis dėlto tikimasi, kad augančios ekonomikos ir didėjančios narių įmokos į ES biudžetą kompensuos Jungtinės Karalystės išstojimo nulemtus nuostolius. Vis dėlto, jau girdisi pasiūlymų, kad įmokų dalis nuo šalių bendrųjų pajamų turėtų būti sumažinta – tai būtų naujas iššūkis šalims, besiderančioms dėl ES paramos.

Komentaro autorė: VGTU Verslo technologijų ir verslininkystės katedros dr. Alma Mačiulytė-Šniukienė

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: