Kodėl aš nebalsuosiu už Gabrielių Landsbergį

„Nu čia dabar“,- su tokia nuostaba ir nusivylimu nusisuko dėdė, tarsi būčiau ką tik pasakius, kad nuo rytojaus keičiu lytį. O viso labo tepasakiau, kad rinkimuose į Europos parlamentą aš nebebalsuosiu už Tėvynės sąjungą. „Mums gi reikia jaunų veidų“,- bandė mane perkalbėt tas pats dėdė.

Užaugau šeimoj, kur niekas nerūkė, negėrė, nesiskyrė, klausėsi „Laisvosios Europos“ ir „Amerikos balso“, ėjo į bažnyčią, nestojo į komunistų partiją, ėjo aiškintis mokyklos direktoriui, kodėl vaikai nestos į spaliukus ir pionierius, dalyvavo Baltijos kelyje, gynė parlamentą sausio 13, pritariamai linksėjo, kai Kubiliaus vyriausybė sumažino jų pensijas:“ Valstybė turi pataupyti,-mes išgyvensim“. Pamenu, būdama 4-5, kaime visa gerkle rėkdavau: „vardantoooos, Lietuvooooos“, nes pirmas eilėraštis, kurį išmokau iš mamos, buvo tuomet draudžiamas „Lietuvos himnas“ ,nors tada taip ir nesupratau, ką reiškia tas mįslingai ir burtažodiškai skambąs „vardantos“.

Na spėkit iš vieno karto, po tokios vaikystės, už ką aš balsuodavau kiekvienuose rinkimuose, nuo tada, kai man suėjo 18? Savaime aišku. Už Tėvynės Sąjungą. Už dešiniuosius.

Draugai pusiau juokais, pusiau rimtai kalbėdami apie mane, mesteldavo: “ai, nu tai gi ji – megzta beretė,  landsbergistė“. Priimdavau tai kaip komplimentą. Didžiuodavaus, kad remiu tuos, kurie nesivaiko populiarumo tarp patikliausių, žadėdami vis aukštesnius minimalius atlyginimus, iš anksto žinodami, kad pažado negalės ir nesistengs išpildyti, didžiavaus, kad remiu tuos, kuriems rūpi ilgalaikis Lietuvos valstybingumo stiprinimas ir užtikrinimas, pilietiškumo ugdymas.

Man buvo gražus jų siekis įtvirtinti darnią dviejų vaikų, dviejų tėvų šeimą, nors tuo pat metu maniau, kad šis siekis yra toks pat realistiškas, kaip ir planas užtikrint vasarą Lietuvoje 12-kai mėnesių per metus, ir aktualiau būtų galvot, ką daryti su vienišomis mamomis ir tėvais. Nenorėjau matyt bažnyčios šios partijos programoje, nes manau, kad:“ kas ciesoriaus-ciesoriui, kas Dievo-Dievui“, pritariu moterų teisei į abortą, šeimų teisei į dirbtinį apvaisinimą, nelaikau gėjų išsigimėliais ir nemanau, kad homoseksualumas užkrečiamas. Visgi, balsavau už Tėvynės sąjungą, nes jie buvo švaresni, principingesni ir sąžiningesni už kitus. Jais buvo galima pasitikėti.

Šiemet jų kandidatų sąraše į Europos parlamentą aukštu trečiuoju numeriu kandidatuoja Gabrielius Landsbergis, žmogus, apie kurį Lietuva ir jį iškėlusi partija, išgirdo tik prieš mėnesį, šiam įstojus į TS. Šio politiko viso labo mėnesį tetrukusi, bet fantastiškai sėkminga karjera nustebino ne vieną, tame tarpe ir brandų Lietuvos politiką Vytautą Landsbergį, kuris atsargiai komentavo jaunojo politiko pasiryžimą kandidatuoti į EP: „Įdomus apsisprendimas, bet dar toli viskas nuo tikrovės“.

Kuo šis apsisprendimas toks įdomus Vytautui Landsbergiui, sunku suvokti, nes, anot anūko būtent šis žmogus ir pastūmėjo jį į politiką: “Žengti į aktyvią politiką man pirmiausia rekomendavo Andrius Kubilius, taip pat ir senelis.”

Na o Gabrielius Landsbergis nesiliovė stebinti,  vos per mėnesį įrodydamas  TS-LKD partijai esąs vertas pasitikėjimo atstovauti Lietuvą Europos Sąjungoje, ką teigiamai įvertino tas pats Vytautas Landsbergis: “Jis visai gražiai pasirodė viešojoje erdvėje ir, manau, yra vertas būti politiku – ar Europos Parlamente, ar kur nors kitur Lietuvos gyvenime. Jis tą įrodė per trumpą laiką. Todėl negaliu pasakyti, kad aš nepatenkintas ar nesidžiaugiu“.

Būna atvejų, kai politinė partija stebi asmenį, viešai reiškiantį savo politines pažiūras, siūlantį ir/ar įgyvendinantį savo iniciatyvas, ir pakviečia jį prisijungti prie partijos, ar pasiūlo jam užimti tam tikras pareigas. Gabrieliaus Landsbergio atveju viskas klostėsi kiek kitaip, – jis, saistomas diplomatinės tarnybos, kurioje dirbo, neturėjo teisės dalyvauti politiniame gyvenime, negalėjo tapti politinės partijos nariu, ir, nežinau, bet spėju, kad jam buvo draudžiama publikuoti straipsnius spaudoje, reikšti savo pažiūras asmeniniame tinklalapyje, ir aplamai, draudžiama turėti savo tinklaraštį – kitaip jis tikrai būtų neištvėręs ir pasisakęs, tarkim kažkada aktualiu skalūninių dujų išgavimo klausimu, nes jis labai domisi energetine Lietuvos nepriklausomybe.

Ką daryti, kai nori dirbti Lietuvos labui, dalyvauti politikoje, atstovauti paprastus Lietuvos žmones EP, o tave varžo tarnyba? Neiti į diplomatinę tarnybą visiškai ir siekti politiko karjeros, atsisakyti jos ar labai labai norėti ir tikėtis, kad pats pasaulis tau padės? Iš tiesų, tereikia labai labai norėti ir nereiks aukoti nieko: “Ne kartą buvo įvairių kalbinimų įsijungti į politinę veiklą, tačiau visuomet atsakydavau, kad negaliu, nes man neleidžia įstatymas. Kartą vienas mano bičiulis panašaus pokalbio metu paklausė, ar seniai skaičiau diplomatinės tarnybos įstatymą. Sako: „atsiversk – tokios nuostatos nebėra.“ Tai buvo vienas iš tų lemiančių dalykų, argumentas, kuris iki tol mane stabdė.”

Nepaisant to, kad Gabrielius Landsbergis per mažiau nei mėnesį įrodė partijai esąs vertesnis nei  16 000 Tėvynės Sąjungos narių atstovauti Lietuvą EP, eilinis Lietuvos rinkėjas, gali perprasti šio žmogaus pažiūras ir tinkamumą EP tarnybai, remdamasis tik dviem šio politiko straipsniais ir keletu interviu, kuriuose įmanoma susirankioti tik skurdokas nuotrupas apie šio politiko biografiją ir pasiekimus: „Šiuo metu G.Landsbergis eina patarėjo pareigas Vyriausybės kanceliarijos Užsienio ir Europos Sąjungos reikalų skyriuje, anksčiau yra dirbęs Lietuvos ambasadoje Belgijoje. Jis yra baigęs Vilniaus universitetą, kur studijavo istoriją ir tarptautinius santykius.”

Kadangi eilinis rinkėjas norėtų šį taip staiga pražydusį ir išsiskleidusį kandidatą pažinti nors kiek geriau, į pagalbą ateina politiko žmona, Dr. Austėja Landsbergienė, tinklaraščio apie vaikučių priežiūrą, ugdymą, receptukus, vaikų darželius, stalo žaidimus ir kt. autorė. Ji pasakoja daug ir apie daug ką: kad  Gabrielius tikrai yra ypatingas, protingas, sąžiningas, teisingas ir įdomus, būdamas šešerių piešdavo trispalves vėliavytes, kai tuo tarpu eilinis būsimas rinkėjas gal žaisdavo kvadratą ar aukštos žemės, ar kieme su draugais prasivardžuodavo, ir kad per balius jų šeima daug kalba apie politiką (na eilinis rinkėjas per balius irgi kalba apie politiką).

Ji pabrėžia, kad Gabrielius Landsbergis, būdamas vaikas, peršoko klasę, bet eiliniam rinkėjui tai nepadaro didelio įspūdžio, nes jis yra kažkur girdėjęs ar skaitęs, kad pasiekimai ankstyvoje vaiko vystymosi stadijoje nebūtinai koreliuoja su pasiekimais vėlesniuose gyvenimo etapuose, be to 31-nerių vyras, pretenduojantis į EP, savo sugebėjimus turėtų iliustruoti jau ne mokykliniais pasiekimais.

Autorė pasidžiaugia, kad, visa laimė, jog pačiai savu laiku pasitaikė proga ištrūkt iš tos suknistos Lietuvos, kurią ruošiasi atstovaut jos vyras, nes anot jos: „Aš net bijau pagalvoti, kur šiandien būčiau, jei nuo 12 metų nebūčiau leidusi vasarų Švedijoje, o vėliau ir JAV. O dar metai mokslų Norvegijoje. Ir tada beveik ketveri gyvenimo metai Belgijoje.” 

Dr. Austėja Landsbergienė pastebi, kad visi lietuviai vyrai (išskyrus Gabrielių Landsbergį) yra mužikai: “Buvau prisiekusi, kad niekada gyvenime nekursiu šeimos su lietuviu, nes jie yra mužikai: nepagarbiai elgiasi su moterimis, įsivaizduoja, kad jie gali ‘leisti’ arba ‘neleisti’ jai dirbti, studijuoti ir pan. Po gyvenimo JAV, Švedijoje ir Norvegijoje, patikėkite, aš absoliučiai nemačiau savęs čia, Lietuvoje.” Eilinis rinkėjas tikisi,  nors autorė ir nepatikslina, kad lietuvius vyrus mužikais ji laikė tik jaunystėj, kai dar buvo ne tokia išsilavinus, nors dar geriau būtų, būnant pirmojo  atkurtos Lietuvos vadovo šeimos nare ir agituojant už galbūt būsimą Lietuvos atstovą EP , iš viso vengti tokių epitetų, kad eilinis rinkėjas nepriimtų to per daug asmeniškai. Bet kokiu atveju, jei lietuviai ir elgėsi/-iasi mužikiškai, tai tik todėl, kad jie yra okupacijos, sovietinimo, sąmoningo nutautinimo aukos, ir  jų smerkimas prilygtų tyčiojimuisi  iš neįgaliojo negalios.

Na ir pabaigai, kad kokiam eiliniam rinkėjui, neperšokusiam nė vienos klasės, nesusišviestų eit balsuot ne už Gabrielių Landsbergį, Dr. Austėja rėžia tiesiai šviesiai: „Aš jį palaikau, nes jis yra vertas atstovauti Lietuvą ir intelektualine, ir vertybine, ir kultūrine, ir net istorine (paryškinta aut.) prasmėmis.“ Eilinis rinkėjas suglumęs, jo galvą vargina klausimas:“ Jei aš esu 32-jų Kukutis Tamošiūnas,10 metų nepriekaištingai dirbau valstybės tarnyboje, ir mano senelis buvo mužikas, ar aš esu vertas atstovauti Lietuvą istorine prasme?“

Žvelgdama į dviejų straipsnių politiko Gabrieliaus Landsbergio karjerą, prisimenu Vytautą Landsbergį, E. Jakilaičio laidoje taip švelniai, su šypsena pasakojantį, kokia laimė ir džiaugsmas yra turėti savo vaiką: „ mažytį, panašų , mielą, artimą, kuriam reikalinga globa , tu ji globoji, kaip galų gale globoji paukščiuką ar kokį nors paklydusį kiškutį.”

http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/48976   (Profesoriaus pasvarstymai apie pasiklydusį kiškutį nuo 22 min. 50 sek.)