© Andriaus Kleivos nuotr.

Labai lengva rėkti: nėra iš ko rinkti, visi vagys. Prašom – teises kandidatuoti turi visi virš 40 (su įvairiais niuansais, bet iš esmės visi „dori“ žmonės). Paklauskite, nes aš klausiau – tai ko neinate ir nesutvarkote visko, kaip reikia? „Tai, ką čia aš, reik protingų vyrų“… O tai ką, nėra? – specialiai rimtu veidu atlieku buitinės politologijos testą. „Tai yra, bet jie neina, čia visur vagys“.

Manote, kad čia muilo opera? Ne. Čia realybė. Deja. Visur ir visi vagys, visi kalti, visi nemoka, visi nesugeba, bet mokančių ir galinčių nėra, arba jeigu ir yra – juos suės sistema.

Nejuokinkite, bemoksliai komentatoriai, jūs nežinote ir drąsūs tik kai nediskutuojate. Diskusijoje tokius kaip jūs suvalgytų pirmakursis politologas. Jeigu būtumėte nuovokūs, suprastumėte, kad prezidento postas – ne grupės B‘avarija „Noriu būti prezidentu“ tekstas:

„Noriu būti prezidentu,
Noriu liuks apartamentų,
Noriu lėkti su Ferrari,
Siausti, dūkti trali vali.

Čia labai populiari ir gerai liaudies mąstyseną atspindinti daina. Galbūt šios grupės vaikinai ir gyvena „taip“, kaip dainuoja, bet ne prezidentai. Į prezidentus žmonės eina dėl įvairių tikslų, bet dori žmonės žino – tai auka. Yra ir daug garbėtroškų, tai nėra svetima ir dabartinei šalies vadovei, kuri per daug sureikšmina savąjį „aš“. Taip, ji svarbiausias asmuo šalyje – bet ne ta prasme, kad yra už kažką aukščiau, o ta, kad turi prisiimti daugiausia atsakomybės. Logiškai – ji pats žemiausias asmuo. Nes su daugiausia atsakomybės. Bet taip būtų tobuloje demokratijoje, kur niekas negalėtų dėl to, kad „sugalvojo ir pabijojo“ imti ir nepaklusti prezidentės įsakymui.

Praktikoje demokratija neegzistuoja apskritai. Ir tai ne sofistinis pokštas. Ar teko matyti serialą, kurį rekomenduoja net JAV prezidentas „Kortų namelis“ („House of Cards“) – kurioje vietoje matėte lygias žmonių teises? Nė vienoje. Kodėl? Nes jų nėra. Iš principo. Taigi, tu tampi prezidentu, kaip trečiame sezone pagrindinis šio romano veikėjas, bet tai nėra tik galia valdyti – tai ir milžiniška atsakomybė. Visiškas privataus gyvenimo praradimas. Nuolatinis priešų puolimas. Beje, tiems, kas nesupranta, kur kritika prezidentei ir kur nupirkta šmeižto kampanija, paaiškinsiu. Jei nori apjuodinti – renki gyvenimo faktus, tėvų bylas keli, disertacijas atkasi, darai viską, kad demonizuotum ne žmogaus veiksmus, o patį žmogų. Taip rašomos kvailos biografinės knygos, vis keliami kažkokia X failai. Žurnalistai, kurie save laiko dar net žurnalistais ir tuo užsiima – klounai.

Mes gyvename tarp dviejų santvarkų. Greičiau pamirškit tą nelemtą sovietmetį, pats žodis vemt verčia, prisiminkit tik Sausio 13 – ąją  ir didžiuokitės ja. Šventų nėra ir nebus. Todėl biografijos nesvarbu, jei priimi šaliai sprendimus, kurie atperka tavo nuodėmes. Nepamirškime, ką labiausiai mylėjo Kristus – nusidėjėlius. Pasileidusią moterį, sūnų palaidūną. Ko nekentė? Fariziejų – davatkų. Aš tikrai gerbčiau kandidatą į prezidentus, kuris, kaip vienas senesnės kartos Europos lyderis, išgėrė viešai alaus, pasikalbėjo su tauta jų kalba. Be dirbtinio šydo. Kuris pripažintų – nežinau, tikrai nežinau, kaip viską išspręsti, bet ateisiu ir kalbėsiu, klausiu, ieškosiu. Kuris ranką prie širdies pridėjęs pasakytų: aš nežinau, bet stengsiuosi, kiek galiu.

Ar lietuviai tokį išrinktų? Ne. Tokio neišrinktų niekur ir niekada. Toks kartą buvo. Garsus. Už tai nukryžiavo.

Avims reikia piemens. Visi nori lyderių. Jų kursai patys populiariausi. Filosofas Gintautas Mažeikis parašė visą knygą, skirtą išjuokti šitai idiotų lyderių kartai, kai manoma, kad galima to išmokti lyg daugybos lentelės. Tiesiog pacituoji statistiką, pastudijuoji ir viskas aišku.

Kalbėti taip galima ilgai – visi čia protingi. Todėl pakalbėsiu tik apie save – visko vis tiek neįmanoma aprėpti. Jei turėčiau (dėl kažkokių priežasčių) eiti tokias pareigas, nors man tai būtų didžiausia kančia iš visų įmanomų, tiesiog kiekvienu klausimu, tarčiausi su tų sričių, kurias reikia tvarkyti profesionalais. Supjudyčiau juos – įrodykite, kad esate teisūs ir kiekvieną kartą paskatinčiau už pergalę. Įvesčiau pačią radikaliausią sprendimų priėmimo konkurenciją. Elementaru? Galbūt. Praktikoje sunku. Nenoriu jūsų nuvilti, bet dažniausiai nėra taip, kad tereikia pasirinkti. Dažniausiai reikia vaizduotės, ne žinių, kaip teisingai pastebėjo Einšteinas. Reikia sugalvoti ir išrasti. Būtų gerai, jei prezidentas tik priiminėtų sprendimus – bet jis turi daryti tiek daug visko, kad nežinia, kada miega ir ar jau suvokia realų pasaulį. Ar mato, kas čia vyksta.

Tik žinau viena, kad jei prisiekčiau būti Lietuvos Respublikos prezidentu ir tarnauti jos žmonėms, tai mano interesai visada turėtų būti žemiau už jų. Ką tai reiškia? Kad turėčiau būti labai nepopuliarus ir labai nekenčiamas, nes tokia yra tiesos kaina. Pats geriausias vadovas turėtų būti nukryžiuotas, jei tikrai dirbtų tautai.

Tarkime, radikaliai išnaikintų valdininkų armijas. Tokių žmonių – pusė dirbančiųjų. Negausim daug pinigų, žinau. Bet jie nesėdės nevalgę, gal pradės mąstyti. Sudėjus juos, jų giminaičius ir t.t. gauname milijoną šalies gyventojų. Kokie būtų tokio vadovo reitingai, turint omeny, kad tas milijonas plius pusė milijono davatkų – visi rinkėjai?

Bet jeigu eičiau prezidento pareigas – visa biurokratija išlėktų į orą. Manęs neperrinktų, mane prakeiktų ir gal atimtų pilietybę kitas prezidentas, kuris jau galvos apie dvi kadencijas. Ir dar – EP pirmininko postą po to, o vėliau ES komisijos vadovo vietą.

Politikoje trūksta ne lyderių, o priešingai – tų, kurie aukotųsi dėl kitų. Tų, kurie gyventų ne dėl reitingų. Reikia nepopuliarių sprendimų – pensininkai net per daug privilegijuoti. Socialiai remtini žmonės – valstybės parazitai.

Norėtumėte tapti prakeiktu, nekenčiamiausiu ir apspjaudytu, viešai niekinamu? Kai kokia žurnalistė iškapstytų jūsų išmatas, kuriose yra per daug arbūzų sėklų? Kai jūsų vaikus a priori apšauktų netradicinės seksualinės orientacijos, kaltintų neištikimybe, arba žmoną – paleistuve, pasidariusia tris abortus?

To nenorėtų niekas. Visi nori garbės, šlovės ir ateiti visiems laikams. Padaryti tvarką. Kam ta tvarka? Labai gerai, kai niekas neaiškina, ką daryti, o tu, kiek nori, tiek darai, bet niekam netrukdai. Bet gi nepatiks davatkoms.

Geras – pagal mano teoriją – prezidentas turėtų būti beprotis ta prasme, kad paaukotų viską. Todėl toks nelabai atsiras. Tiksliau tai būtų didžiausias stebuklas pasaulio istorijoje.

O visi kiti – nori padaryti tvarką, atvesti šalį į gerovę ir bla bla bla.

Čia niekur nėra logikos – gerovė įmanoma tik kažkam. Arba kasininkui, arba savininkui. Negali būti abu laimingi, nes kažkuris gaus daugiau. Yra šalių, kur daugiau gauna kasininkas. Ir ką? Kasininkai ten jau miega darbo vietose, arba laukia naujos pašalpos. Iš viso jie ten nedirba. Nes kam? Valstybė turi rūpintis, juk buvo žadėta, kad bus gerai visiems.

O kas liko nuskriausti? Tie, kas nori daugiau nei vegetuoti.

Jei man reikėtų rinkti prezidentą iš apskritai visų Lietuvos žmonių be jų valios, aš atiduočiau teisę spręsti šalies valdymą Andriui Užkalniui. Be ironijos. Ir visai rimtai. Kodėl? Tai svarbu paaiškinti. Nes jis pats nekenčiamiausias. Vadinasi, atmetus pavidolius, jis sako daugiausia tiesos ir darytų geriausius sprendimus. Aišku, jam trūksta žinių ir t.t. Bet galėčiau tapti patarėju. Tik tokį žmogų aš rimtų rimčiausiai norėčiau matyti prezidentu. Nerimtą. O ne rimtuolį Puteikį ar Zuoką. Man tokie sukelia blogą norą smurtauti.

Tik A. Užkalnio niekas niekas neišrinks. Nes tam, kad taip būtų, tauta turi būti labai protinga. Ir tokia neegzistuoja. Niekur.

Lietuvoje be D. Grybauskaitės, kuri dėl didelės dalies lietuvių įgimto debilumo, turi milžinišką persvarą, Andrius dar visai turėtų šansų ir yra gan jaunas. Siūlyčiau jam rimtai pamąstyti.

Politiniai vadovai paprastai turi būti mylimi – tai blogai. Jie turi priimti gerus sprendimus. Andriau, tu gali.

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: