Naujausias Wes’o Andesono filmas „Finikiečių schema“ (The Phoenician Scheme, 2025) šiuo metu rodomas Lietuvos kino teatruose ir greičiausiai ilgai juose neužsilaikys, tad skubėkite pamatyti. Jame išvysite viską, kas būdinga šiam amerikiečių režisieriui: pastelinės spalvos, tarp kurių išsiskiria ryškios detalės (pavyzdžiui, vienuolė su žaliomis pėdkelnėmis), ekscentriški personažai, absurdiški dialogai, fantasmagoriškas siužetas ir visi kiti netikėti, nuostabą keliantys kinomatografiniai sprendimai. Studijavęs filosofiją ir, kaip pats teigia, per gyvenimą labiausiai išgyvenęs tėvų skyrybas vaikystėje, Andersonas į kino pasaulį atneša nekomformistinių vėjų.
Ar jis yra maištininkas kine? Nepasakyčiau. Jis nelaužo kino dogmų kaip koks Larsas von Trieras, tačiau kiekvienas menininkas iš dalies maištauja prieš sistemą ir ieško savito egzistavimo būdo, savitos manieros ir metodų, kaip turiniui suteikti formą. Andersonas, sugebėdamas įtikti holivudui, tuo pačiu metu nepasiduoda jo trafaretams ir sukuria išskirtinį meną.
Režisieriaus garsiausi filmai yra „Fantastiškasis ponas Lapinas“ (Fantastic Mr. Fox, 2009), „Karališkieji Tenenbaumai“ (The Royal Tenenbaums, 2001), „Mėnesienos karalystė“ (The Moonrise Kingdom, 2012), „Povandeninis Styvo Zisu gyvenimas“ (The Life Aquatic of Steve Zissou, 2004), „Didysis Budapešto viešbutis“ (The Grand Budapest Hotel, 2014) ir kt. Visi jie, neabejotinai atpažįstami Andersono gerbėjams, pasižymi nostalgija praeičiai, fantastiniais elementais, kurie iš pažiūros yra visiškai inkorporuoti į realybę, ekscentriškumu, taip pat šiam režisieriui patinka dirbti su tais pačiais aktoriais: Scarlett Johnson, Willem Dafoe, Bill Murray, Jude Law, Ralph Fiennes ir kitais garsiais vardais, kurių buvimas jau demonstruoja, kad Andersonas yra pripažintas ne tik žiūrovų, bet ir kino profesionalų. Kai kurie iš šių aktorių pasirodo ir filme „Finikiečių schema“, net jeigu tik epizodiškai.
Šios kino juostos siužetas nėra paprastas, tiesą sakant, jis primena labai sukto verslininko machinaciją – iš esmės taip ir yra. Realybėje tokio dalyko kaip „finikiečių schema“ nėra buvę, ji yra Andersono išgalvota: istorije žinomas tik finikiečių alfabetas, kuris yra graikiškojo alfabeto pirmtakas. Tačiau filme, kaip nurodo pavadinimas, visi viską schemuoja: apgavikas ir spekuliantas verslininkas Za Za Korda (Benicio del Toro) kuria planus, kaip išsaugoti savo turtą, o jo priešai bando visaip suktai jį nužudyti.
Verta paminėti, kad Korda turi dešimt vaikų, iš kurių devyni – jauno amžiaus berniukai, ir viena dukra – Lesli, – kuri ruošiasi stoti į vienuolyną. Korda, išgyvenęs pavojingą pasikėsinimą nužudyti, nusprendžia, kad reikėtų apdrausti savo turtus ir pasikviečia ilgą laiką apleistą dukterį tam, kad galėtų jai suteikti paveldėjimo teisę, tačiau norėdama tai įgyvendinti Lesli privalo tėvui padėti įgyvendinti finikiečių schemą – painų planą, kaip padengti Kordos nuostolius ir pritraukti investuotojų.
Lesli, svajodama apie Dievo artumą, iš pradžių priešinasi, tačiau ją sugundo galimybė nubausti savo motinos žudiką. Taip filme lyg tikroje telenovėlėje veikėjai persekiojami įvairiausio plauko žudikų keliauja aplink pasaulį ir bando įgyvendinti savo tikslus.
Nors veiksmas vyksta 1950 metais, filme daug biblinių motyvų. Senovės pasaulyje finikiečiai gyveno bibliniais laikais ir Senajame Testamente yra minimi kaip stabmeldžiai, kurie garbino netikrus dievus. Taip pat finikiečiai buvo žinomi kaip gabūs prekybininkai. Nepaisant to, kad jie pripažino kitą religiją nei izrealitai, abi tautos palaikydavo prekybinius ryšius.
Korda, būdamas verslininkas, sukčius ir melagis, išaugina tikinčią dukrą, o pats dažnai patekdamas į mirties nagus regi vizijas, kuriose sprendžiamas jo likimas lyg jis būtų paskutiniame teisme: taryboje sėdi garbingi nariai, o jis pats stovi priešais juos sukaustytas grandinėmis, senoviškai apsikirpęs ir su ilga barzda. Jo teismai paprastai vyksta vietoje, panašioje į dangaus karalystę, o spalvos didžiajame ekrane atrodo pasendintos. Panašu, kad giliai širdyje Korda bando pasitaisyti, o ar jam pavyks, sužinosite pažiūrėję filmą.
Galiausiai verslininkas trokšta, kad jam paklustų, ir ne kas kitas, o moterys, tačiau jis sutinka kaip tik tokias moteris, kurios nenori paklusti. Korda, matyt, bandydamas apgauti save, kad jis yra padėties šeimininkas, kad jis gali viską sukontroliuoti, bando sukčiausi, apgaudinėti, manipuliuoti, bet kokiais būdais pasiekti savo tikslą, tačiau dažniausiai jis vis tiek lieka sėkmės auka – kad ir kaip bepažiūrėsi, nuo jo priklauso labai mažai.
Nors „Finikiečių schema“ gal ir nėra pats geriausias Andersono filmas, nes personažų motyvacija daugiau išorinė nei vidinė, o politinės machinacijos dažnai pernelyg susuka protą, miela malonu ekrane stebėti režisūrinius sprendimus, filmo estetiką, kompoziciją, vaidybą, absurdiškass detales, tokias kaip verslo problemų sprendimas žaidžiant krepšinį ar Kordos pačiose pavojingiausiose situacijose nuolat kartojami žodžiai „aš jaučiuosi visiškai saugus“ ar lėktuvo katastrofos, kai keleiviai išsisuka vos keliais nubrozdinimais, ar melo detektorius, kurį reikia prisegti prie piršto ir jis pasako ar žmogus meluoja. Ir tada visai nebesvarbu, kad jau nebesupranti, ką ir dėl ko ekrane bėgiojantys žmonės daro – išplėtęs akis stebiesi mažais stebuklais.
