„Arabų pavasario“ siužeto nepavyko perkelti į lietingą rinkimų į Seimą rudenėjančioje Lietuvoje atmosferą. Mobilizuoti balsuoti už konservatorius socialinių tinklų vartotojai gausiai rinkosi išankstinio balsavimo dienomis rinkimų apylinkėse tarsi norėdami paliudyti „ Facebook“ bendruomenės, nesumišusios su kita visuomenės dalimi, egzistavimo faktą, tačiau pasibaigus akcijai, viskas stojo į savo vietą, galop išaiškėjo, kad visuomenės verdiktas daugiau ar mažiau prasilenkia su sporadiškai susiburiančių ir išsiskirstančių bendruomenių pasirinkimais. Žinia, socialiniuose tinkluose netarpsta tokia žmogaus sąmonės kokybė kaip atmintis, nekultivuojami ilgalaikiai įsipareigojimai, čia viskas pasensta dar sparčiau nei vakarykštis laikraštis.
Būtų pernelyg drąsu tvirtinti, kad neva yra dvi Lietuvos – socialinių tinklų vartotojų ir nevartotojų, greičiau jau yra du sąmonės režimai – gyvenimas prisijungus ir atsijungus. Ar gyvenimas atsijungus nuo socialinių tinklų yra baisi kančia, nepakeliama diskomforto būsena? Kaip atrodo, socialiniai tinklai yra labai reikalingi žmonėms bent tuo, kad čia galima išgyventi net visiškai išjungus savo smegenėles, klaviatūros langelio kaukštelėjimu įjungus pavaduojančius mechanizmus.
Tačiau pastaruoju metu konservatorių veikloje daugėja požymių tarsi jau bylojančių apie pasiruošimą suvis persikelti į paralelinę erdvę, užgimsta naujojo tipo politinė stilistika, didesniu ar mažesniu laipsniu užmenanti mįslę apie pasirengimą paaukoti realybę vardan meninės išmones.
Lietuvoje visais frontais pradėjus kovą prieš nepotizmą, garsaus senelio anūko tapimas legendinės politinės partijos vadovu, verčia pastarąjį, norima to, ar nenorima, prisiimti komikso herojaus ( nesvarbu – su pliuso ar minuso ženklu) statusą. Tokį įspūdį, kad dalyvaujame komikso herojų fiestoje, ypač sustiprino rinkimų metu ant kiekvieno kampo iškabinti ypač prabangūs reklaminiai stendai su G.Landsbergio stereo atvaizdais ( kaip gyvas), vaizduojantys anūką beveik visu ūgiu, nors dar be žirgo. Iš tiesų, kaip gyvas gyvatė! Galop toks hiperrealizmo perteklius sukuria komišką afektą.
Nežinau kaip jums, bent man labai juokinga, kad konservatorių sektantiškumo kompleksai ir polinkis pražiopsoti tikrovę pastaruoju metu randa adekvačią stilistinę išraišką, vis dažniau renkantis dažytus plastmasinius muliažus vietoj tikrų daiktų, užsisklendžiant išgalvotoje, bet patogioje sau tikrovėje.
Apie didžiausią pavojų konservatoriams atitrūkti nuo tikrovės andai garsiai pavojaus varpais skambino M.Adomėnas, surašęs ir skelbęs net visą programą – kaip būtų galima pasukti „liaudiškojo konservatizmo“ keliu. Kaip matome, vadovaujami jaunojo G.Landsbergio konservatoriai pasuko priešinga kryptimi, tarsi jau būdų apsisprendę apskritai emigruoti iš šiukščios tikrovės, po truputėlį, bet ryžtingai pradėdami kraustymąsi į virtualų užutekį, kur žydi dažytos gėlės ir gieda privesti mechaniniai paukščiai (čia galima patekti tik su specialiųjų tarnybų pažyma).
Juokais būtų galima pastebėti, kad, regis, neatsitiktinai, M. Adomėnas, kėlęs grįžimo prie tikrų daiktų ir vargstančios liaudies šūkį, reklaminiame plakate leidosi vaizduojamas su šake ant peties. Kita vertus, jeigu kažkam nepatinka tos asociacijos, kurias sukelia mėšlo prasmevaizdis, prisiminkite, kad visiškai uždaroje erdvėje oras pašvinksta dar greičiau nei tvarte.
Senelis anais laikais buvo ne tik garsus muzikologas, bet ir pats grojo pianinu. Galimas daiktas, genetinėje atmintyje užsifiksavo senelio bendravimo su pianinu patirtis, nes anūkas užgimė su neįtikėtinais ilgais pirštasi, tinkančiais ne tik groti pianinu, bet ir rodyti į ateitį virtualioje erdvėje. Tai ne tas pat kaip žirkliapirščių atvejis. Rodomasis anūko pirštas yra toks ilgas, kad primena besiraitančia gyvatę video juostoje, taigi per saugų atstumą, tačiau iš baimė aš vis dėlto užsidengiu akis.
Tai nereiškia, kad visi konservatoriai yra ilgapirščiai.
Taip pat skaitykite: Politinė šalies degradacija – uždaras ratas
