Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sajungos Panemunės rinkimų apygardoje Nr. 18 kandidatas Aurelijus Veryga.
Koks buvo sudėtingiausias Jūsų gyvenimo sprendimas? Kodėl?
– Manau, kad sudėtingiausias sprendimas buvo būtent pastarasis, kuomet nusprendžiau tiesiogiai dalyvauti politikoje, nes viskas ką dariau iki to man labai patiko. Labai myliu savo darbą su studentais, man labai patinka mano gydytojo darbas ir labai džiaugiuosi, kai galiu padėti savo pacientams. Taip pat visada iki „kaulų smegenų“ buvau nevyriausybininkas, ir nevyriausybinei veiklai atidaviau apie 18 savo gyvenimo metų. Dalyvavimas politikoje reiškia rimtą posūkį ir šių darbų atsisakymą, tačiau suprantu, kad būdamas politiku, turėčiau kitas, ne mažesnes galimybes padėti tiek savo studentams, tiek pacientams, tiek pasirūpinti tabako ar alkoholio kontrolės politika, su kuria ir buvo susijusi mano visuomeninė veikla.
Nuveiktas darbas, kuriuo labiausiai didžiuojatės?
– Labai gerai prisimenu istoriją, kuomet dar 2006 metais, vykstant debatams ir labai intensyviems svarstymams dėl draudimo rūkyti baruose, restoranuose ir kitose žmonėms aptarnauti skirtose vietose, vakare, po sunkios darbo dienos ir vėlyvų debatų televizijoje, sėdėdamas jau namie, ant sofos, pagalvojau: jei šitas sprendimas visų pastangomis būtų priimtas, galėčiau sakyti, kad savo gyvenimą nugyvenau ne veltui, nes tokio sprendimo dėka nuo priešlaikinės mirties ir ligų būtų išgelbėti tūkstančiai Lietuvos žmonių. Sutelktomis pastangomis, nepaisant visų įmanomų tabako pramonės trukdymų, šis sprendimas buvo įgyvendintas. Tai jau duoda puikių rezultatų. Profesine prasme, kaip gydytojas ir visuomenės sveikatos specialistas, tuo labai didžiuojuosi ir džiaugiuosi.
Poelgis dėl kurio buvo/yra gėda?
– Negalėčiau išskirti kokio nors vieno išskirtinio įvykio. Gėda dėl daugybės smulkmenų: baudos už vairavimą kalbant telefonu, studijų metais buvusio rūkymo ir pan. Stengiuosi iš kiekvieno tokio poelgio pasimokyti ir jų nebekartoti. Taip pat stengiuosi savęs nuolat dėl to negraužti, nes pagrindinis dalykas yra pasimokyti iš savo kvailų ar neapgalvotų poelgių, o ne nuolat juos prisiminti, nes klaidų gyvenime darome visi.
Paskutinė Jūsų perskaityta knyga?
– Paskutinė perskaityta knyga yra ta, kurią gavau gimtadienio proga, tai Valentinos Šereikienės knyga „Tėvo Stanislovo saulė“ apie a.a. kapucinų vienuolį Tėvą Stanislovą.
Ką manote apie visuotinę e-balsavimo galimybę mūsų šalyje, kodėl tai yra gerai/blogai?
– Būčiau linkęs labiau pritarti nei nepritarti e-balsavimui. Dėl privalumų, manau, kad tai, galbūt, padėtų aktyviau įtraukti į rinkimus laikinai išvykusius ir pilietybę išsaugojusius mūsų tautiečius ir jau savęs be technologijų nebeįsivaizduojantį jaunimą. Dėl blogumo tai paminėčiau kelis dalykus. Pirmiausia – tai pats gyvo dalyvavimo nykimas, kai viską sprendžiame, nebeturėdami gyvo ryšio ir kontakto vieni su kitais. Atėjimas prie balsadėžės man yra kiek daugiau ir iškilmingiau ar svarbiau nei nuomonės pareiškimas, prisijungus per elektroninę bankininkystę. Bet čia – gal labiau emocinis argumentas. Iš rimtesnių grėsmių tai matyčiau netaškytus klausimus, kaip būtų užtikrinta, kad iki šiol autobusais vežioti išgėrinėjantys asmenys nebūtų pasiekiami jau niekam nematomu būdu – mobiliais įrenginiais, už pinigus „padedant jiems balsuoti“. Kita problema galėtų būti kibernetinio saugumo klausimai, nes šiuo metu, kai diskutuojama apie tai, kad yra įsilaužiama net į didelio saugumo sistemas, pavagiami sveikatos įrašai, užlaužiamos svetainės ir pan., būtina atsakyti į klausimus, ar mums nedraugiškos valstybės negalėtų įsikišti ir, tokiu būdu, klastoti ar paveikti demokratijos procesų Lietuvoje.
Ar turėtų būti baudžiami asmenys, parsisiuntę iš interneto autorinių teisių saugomą turinį (muziką, filmus ir t.t.), turint omenyje, kad Lietuvoje renkamas „tuščios laikmenos“ mokestis?
– Manau, kad visuotinės elektronizacijos amžiuje, kai randami vis naujesni sprendimai, kaip keistis duomenimis ir juos platinti, pirataujančių vartotojų gaudymas ir baudimas yra labai sudėtingas procesas. Manau, kad tai gali pareikalauti labai didelių administracinių resursų, ir neduoti realios naudos. Mano nuomone, turėtų būti ieškoma, kaip surinkti pinigus tam tikrų mokesčių pagalba (tuščios laikmenos mokestis yra vienas iš būdų). Gal būtų galima rasti ir kitų būdų, kaip surinkti pinigus ir atlyginti autoriams už jų kūrybą.
Ką manote apie SGD laivo-saugyklos „Independence“ ilgalaikę nuomos sutartį? Ar ji kelia Jums kokių nors klausimų, ir ar atrodo visiškai skaidri?
– Nesu įsigilinęs į SGD nuomos sutartį, ir negaliu jos profesionaliai komentuoti. Viešoje erdvėje diskutuojamos nuomos kainos, pačios saugyklos dydis ir jo adekvatumas Lietuvos sąlygoms kelia visokių klausimų. Neabejoju pačios SGD saugyklos būtinybe, užtikrinant Lietuvos energetinę nepriklausomybę, ir neleidžiant šantažuoti kainomis, tačiau jei būtų buvusi galimybė gaminti mažesnės talpos saugyklą, o sutaupytas lėšas investuoti į atsinaujinančios energijos plėtrą Lietuvoje, tai, manau, būtų buvę daug toliaregiškiau. Be to, reikėtų pastebėti, kad Lietuvai nepavyko pasiekti visų su SGD projektu sietų tikslų. Nepavyko įtraukti į kokybišką partnerystę Latvijos, Estijos, Suomijos. Lietuva už dujas vis tiek moka brangiausiai ne tik regione, bet ir visoje Europoje.
Žvelgiant į pastarųjų metų įvykius po Euromaidano Ukrainoje, kaip Jums atrodo ukrainiečių įgyvendinamos reformos? Kas ir kodėl padaryta ne taip?
– Man labai sunku kalbėti apie Ukrainoje vykdomas reformas, kaip apie bendrą visumą. Labai suprantu ukrainiečius, nes, tam tikra prasme, ir mes praėjome panašų „katilą“, kuomet teko įgyvendinti skausmingas reformas, kai kurios iš jų iki šiol nesibaigia. Žinau tik iš Ukrainoje buvusių kolegų sveikatos profesionalų, kad ukrainiečiai labai aktyviai ieškosi užsienio šalių pagalbos, siekia bendradarbiauti ir efektyvinti savo sistemas. Žinoma, jie susiduria su korupcijos ir panašiomis problemomis. Verslo ar oligarchų įtaka politikams. Bet nelaikyčiau to išskirtinai Ukrainos problemomis, nes pastarųjų mėnesių įvykiai Lietuvoje parodė, kad tos problemos nepaisant jau ne pirmo nepriklausomybės dešimtmečio, nesvetimos ir mums patiems. Aš nuoširdžiai linkiu Ukrainai šias problemas spręsti, ir viliuosi, kad tą pavyks atlikti. Kartu suprantu, kad jų vidaus politinė ir geopolitinė situacija yra labai sudėtinga, tad tą padaryti bus labai sunku.
Ką manote apie Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus pastangas sustabdyti Maskvos Kultūros ir Verslo Centro „Maskvos Namų“ statybas Vilniuje? Ar tai gera iniciatyva? Kodėl?
– Manau, turėtumėm atskirti du labai svarbius dalykus – Rusijos politikų veiksmus ir pačios rusų tautos gyvenimą. Turbūt nereikia priminti, kad toje pačioje Rusijoje yra žmonių, kurie labai palaikė Lietuvos nepriklausomybę. Pažįstame puikių menininkų, mokslininkų, žurnalistų, kuriems nepatinka dabartinė situacija. Patyriau labai įdomių įspūdžių, kuomet į Lietuvą, į tarptautinę konferenciją atvykę kolegos mokslininkai iš Rusijos tikėjosi, kad jie bus kaip nors smerkiami, žeminami, nemėgstami, ir, supratę, kad nieko panašaus nevyksta, buvo maloniai nustebinti. Manau, kad neretai žmonės yra dirbtinai priešinami, bandant įtikinti, kad vieni ar kiti yra priešai, ir jų reikia bijoti ar nekęsti. Tik pasikartosiu, kad tai pasakytina ne apie tautą, o apie tam tikrus funkcionierius ar vadovus, kuriems tokia priešprieša gali būti labai naudinga. Problemos su tokiais kultūros ir verslo centrais gali iškilti tuomet, kai jie yra naudojami visiškai ne tam, kad būtų skleidžiama kultūra, ar skatinamas tautų bendravimas ir sutarimas, kad ir verslo srityje, o skleidžiama propaganda, ar naudojamasi kaip priedanga šnipinėjimui. Ir man sunku spręsti, kiek tokie argumentai galėjo lemti Vilniaus miesto mero sprendimus. Kultūra, verslas ar net sportas visuomet atsidurdavo tarp geopolitinių girnų, ir labai sunku atskirti pelus nuo grūdų. Aš sakyčiau, kad dabartinėje situacijoje, Vilniaus mero sprendimas tik dar labiau pagilino atskirtį tarp paprastų rusų žmonių ir lietuvių. Tuo pačiu jis padėjo Rusijos valdžios propagandai teigti, kad Lietuvos politikai yra priešiškai nusiteikę į viską kas rusiška. Tad, ateityje, prie idėjos reiktų sugrįžti.
Kaip reikia išspręsti Vilniaus Kirtimų tabore esančio narkotikų platinimo lizdo problemą?
– Na, tai sudėtinga problema. Kartai susidaro įspūdis, kad savotiškai norima turėti tokius „rezervatus“, kur būtų sukoncentruoti „blogiečiai“, ir jie nepasklistų po visą miestą. Tam, kad būtų išspręsta taboro problema, neužtenka vien policijos ir narkotikų pirkėjų gaudymo. Reikėtų, kad atsirastų geri socialiniai priklausomybių konsultantai, kurie padėtų patiems problemų turintiems romams. Kadangi tai – labai savitos kultūros ir tradicijų bendruomenė, spėčiau, kad jie nėra itin geranoriškai nusiteikę priimti „kitų ar kitokių“ patarimus ir siūlymus. Todėl vertėtų paieškoti romų tautybės žmonių, kurie galėtų baigti mokslus, ir grįžtų padėti savo bendruomenei, galbūt jie būtų geriau išgirsti. Manau, kad taborui nėra lengvo sprendimo, nes bandymams išblaškyti po visą miestą nelabai pritartų ir romai, ir gyventojai, kur jie būtų atkelti. Todėl siūlyčiau greta pačių romų gyvenvietės plėsti socialinius tvarkingus būstus, kur galėtų keltis tvarkingos romų šeimos. Tuo pat metu aktyviai dirbant nusikaltimų prevencijos darbą, stebint teritoriją, laiku reaguojant į pažeidimus.
Ar pritartumėte eutanazijos legalizavimui Lietuvoje, kokia Jūsų pozicija šiuo klausimu?
– Ne, nepritarčiau. Pirmiausia, tai mes, kaip visuomenė, nesame pasiruošę net svarstyti tokios galimybės. Šalyje, kurioje visi dar daug kas perkama ir parduodama, eutanazija, jau nekalbant apie patį gyvybės atėmimo faktą, galėtų tapti manipuliacijų, o kai kuriais atvejais, ir nusikalstamų ketinimų įgyvendinimo įrankiu.
Būdamas krikščionis, manau, kad žmogus neturi teisės atimti gyvybės nei sau, nei kam nors kitam, todėl būčiau absoliučiai prieš aktyvią eutanaziją. Visgi, yra situacijų medicinoje, kurios yra akivaizdus ne pagalbos žmogui, o jo kankinimo pavyzdys, kuomet neretai, dėl artimųjų pasimetimo ir desperacijos, yra bet kokia kaina bandoma žmogų reanimuoti, ir pratempti jo gyvenimą dar kelioms dienoms, nors tai žmogui kelia kančią, ir jau nėra jokios galimybės pasveikti. Tokiais atvejais, patiems artimiesiems ir ligoniui turėtų būti suteikta tinkama psichologinė ar kitokia dvasinė pagalba, padedanti susitaikyti su neišvengiamai laukiančia mirtimi. Taip pat labai svarbu, kad joks žmogus nebūtų verčiamas kentėti skausmo, ir, manau, kad absoliučia dauguma atvejų, medicina tą gali užtikrinti. Problema ta, kad neretai tokią pagalbą būna per daug sudėtinga gauti ar pasiekti. Todėl pirmiausia reikia svarstyti, kaip suteikti tinkamą psichologinę pagalbą sunkiai sergantiems ir kenčiantiems ligoniams ir jų artimiesiems, numalšinti skausmą, o ne kalbėti apie tai, kaip nutraukti žmogaus gyvybę.
Ar vertėtų Lietuvoje apmokestinti pajamų mokesčiu religinio kulto bendruomenes, turint omenyje, kad jų dvasiniai lyderiai gauna Sodros ir sveikatos apsaugos garantijas, tame tarpe – ir nereligingų/ateistinių pažiūrų žmonių sąskaita? Kodėl?
– Nemanau, kad to reikėtų. Šiandieninėje dvasinių vertybių devalvacijos ir tikros psichologinės krizės situacijoje bažnyčia, kaip dvasinis lyderis, tikrai gali labai daug prisidėti prie Lietuvos žmonių dvasinės sveikatos gerinimo, esminių dvasinių vertybių išsaugojimo. Todėl aš kaip tik galvočiau apie tai, kaip valstybė galėtų geriau bendradarbiauti su bažnyčia, siekdama bendrų tikslų, nes gerų pavyzdžių netrūksta. O dėl bažnyčios pajamų apmokestinimo, tai aš manau, kad aukodamas jai, kartą jau esu sumokėjęs valstybei mokesčius, ir tai yra aukojimas. Jei bažnyčia ką nors perka, kaip paslaugą, ji moka mokesčius (PVM ir pan.). Nemanau, kad ta nedidelė grupė žmonių (dvasininkų) sukelia didelę finansinę naštą valstybei, palyginus su tuo, kokia vertė (ne materialiąja prasme) yra sukuriama.
Ar pritartumėte kanapių legalizavimui Lietuvoje? Kodėl?
– Nepritarčiau (jei kalbame apie narkotines kanapes, nes pluoštinės kanapės yra legalios). Pirmiausia, tai nesuprantu prasmės ir tikslo, ir, manau, kad žmonės sąmoningai yra klaidinami, painiojant legalizacijos, dekriminalizacijos ir medicininio naudojimo sąvokas. Tam, kad kanapių produktus būtų galima naudoti ligų gydymui, nereikia legalizuoti narkotinių kanapių. Morfinas yra naudojamas medicinoje, bet nepardavinėjamas kavinėse ar parduotuvėse. Tam, kad būtų galima naudoti gydymui, reikia klinikinių tyrimų, efektyvumo ir saugumo įrodymų. Ir tas procesas vyksta. Tam legalizacija nereikalinga. Dekriminalizacija „de facto“ Lietuvoje jau yra, nes už kanapių vartojimą jau netaikoma baudžiamoji atsakomybė ir nesodinama į kalėjimus. Taikoma tik administracinė atsakomybė. Baudžiamoji atsakomybė gresia už platinimą, ir, manau, kad tai yra teisinga. Legalizacijos šalininkai neretai aiškina, kad narkotinės kanapės yra daug mažiau pavojingos nei alkoholis ar kiti narkotikai. Tačiau niekas nekalba apie tai, kad, prisidengiant kanapėmis, platinami sintetiniai kanabinoidai, kurių žala gali būti, ir yra labai didelė. Moksliniais tyrimais nustatyta, kad reguliariai rūkantys kanapes kelis kartus dažniau serga šizofrenija. Todėl, manau, kad neetiška yra lyginti tarpusavyje alkoholio ar kanapių žalą, kai lyginama pvz. kepenų cirozė ar vėžys ir šizofrenija. Be to, nevartojančiam jokių psichoaktyvių medžiagų, kanapės negali sukelti „mažesnės žalos“, nes nevartojantis nepatiria jokios žalos. Lietuvoje ir taip gausu problemų su psichoaktyvių medžiagų vartojimu ir priklausomybėmis. Jų nesugebame išspręsti, o jau atsiranda norinčių legalizuoti dar vieną narkotinę medžiagą, ir padidinti jos prieinamumą. Reikia galvoti ne apie tai, kaip legalizuoti dar vieną narkotiką, o kaip sukurti daugiau galimybių linksmintis neapsvaigus.
Ar pritartumėte paauglių lytiniam švietimui mokyklose? Nuo kelintos klasės mokiniams galėtų būti pasakojama apie lytinių santykių pasekmes, lytinių susirgimų pavojus, kontracepciją?
– Pritarčiau, bet ne bet kam ir ne bet kaip. Manau, kad visiškai nenormalu, kai, nuėjus į mokyklą, pabendrauti su septintokais apie jų biologiją, lytinę higieną ir pan., jie nežino, kaip vadinasi jų kūno dalys, svaidosi juokeliais apie žargonu vadinamas kūno anatomines vietas, nežino jų funkcijos. Vaikams apie jų lytį, anatomiją, berniukų ir mergaičių skirtumus reiki paaiškinti tada, kai jiems tokie klausimai iškyla. Kaip ir klausimai, iš kur atsiranda vaikai. Nebūtina vaizdžiai paišyti detalių, bet paaiškinti pagrindinius dalykus ir atsakyti į klausimu yra būtina, nes pasakojimas apie „gandrus ir kopūstus“ yra absoliuti nesąmonė, kuri tik laikinai nukreipia vaiko dėmesį, skatina jį ieškoti informacijos ten, kur ji nebūtinai tinkama vaikui ar saugi, prisideda prie mitų kūrimo ir pan. Vėliau, paauglystėje, vaikai, brendimo metu, į tuos klausimus reaguoja jautriai, perdėtai aštriai, ir tada nebe laikas apie tai kalbėtis. Jei bus suprantama, iš kur atsiranda vaikai, gal bus paprasčiau, atėjus laikui, paaiškinti ir apie ankstyvų lytinių santykių pasekmes. Ir jos nėra tik lytinių keliu plintančios ligos ar nėštumas, tai – ir galimo psichologinės ar net fizinės traumos, kurios gali sutrukdyti jau vėliau, suaugus, gyventi normalų ir sveiką lytinį gyvenimą šeimoje. O lytiniu keliu plintančioms ligomis, manau, suteikiama per daug dėmesio, ir be reikalo tas klausimas yra toks aštrus. Aš abejoju, kad vaikams kas nors taip pat aktyviai veržiasi pasakoti apie kitas infekcijas, pvz. žarnyno ar kt. Kaip ir nelabai veržiamasi pasakoti apie širdies ligų riziką, diabetą ir pan. Jei jau norime, kad vaikai, sveikatos prasme, būtų raštingesni ir labiau sąmoningi, galvokime ne apie kažkokį izoliuotą lytinį švietimą, bet apie bendrą sveikos gyvensenos ugdymą, kuriame labai organiškai, tinkamu laiku, greta kitos aktualios informacijos apie žalingų įpročių prevenciją, psichinės sveikatos higieną, būtų galima pateikti ir informaciją apie lytiškumą.
Kitas svarbus tokio švietimo aspektas, tai saugių emocinių ryšių kūrimas, suvokimas, kas yra intymumas, ir kaip apsaugoti save nuo brovimosi į intymią erdvę bei lytinės sveikatos apsaugos supratimas. Lytinis gyvenimas yra sveika, reikalinga kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis, svarbu, kad jis būtų pradedamas laiku, saugiai ir svarbiausia – suvokiant jo neatsiejamumą nuo abipusiu pasitikėjimu grįsto emocinio santykio. Ne mažiau svarbu vaikui ir paaugliui žinoti, kas yra intymu, kas yra privatu, kas leistina, o kas netinkama, kaip suprasti, kai kažkas kėsinasi į jo/jos intymią erdvę. Taip pat, suvokti, kas vyksta su žmogaus kūnu bręstant, ir ko tikėtis.
Daugybė lietuvių moterų yra išnaudojamos, patiria seksualinį, psichologinį, fizinį smurtą šešėliniame seksualinių paslaugų versle, ar pritartumėte jų veiklos dekriminalizavimui, galimybei, patyrus prievartą, be baimės reikalauti pagalbos bei teisingumo?
– Galbūt ir nesu visiškai teisus, bet, manau, kad ir dabar bet kuri moteris, patyrusi prievartą, gali kreiptis pagalbos, nepriklausomai nuo to, kokiomis aplinkybėmis ta prievarta buvo patirta. O iš klausimo galima suprasti, kad, tokiu atveju, kalbame labiau apie pačių seksualinių paslaugų savotišką įteisinimą ar pirmą žingsnį link to. Tam nepritarčiau. Manau, kad prekyba savo kūnu jau yra žeminimasis. Turėtumėm galvoti apie tai, kaip užtikrinti, kad nė viena moteris ar vyras, dėl savo finansinių ar kitų problemų, nebūtų priversti pardavinėti savo kūno. Todėl turėtumėm galvoti, kaip seksualinių paslaugų teikėjas ar teikėjus ištraukti iš šio verslo, ir suteikti jiems kitokio gyvenimo galimybes, o ne kurti sąlygas, kad jie galėtų save ir toliau pardavinėti ir žemintis.
Kokia jūsų nuomonė apie homoseksualių asmenų santuokos įteisinimą bei įvaikinimo galimybę Lietuvoje?
– Jei kalbame apie būtent santuokos įteisinimą, tai esu prieš. Santuoka galima tarp vyro ir moters. Visa kita gali būti vadinama kaip nors kitaip, bet ne santuoka. Pritarčiau diskusijoms ir svarstymams apie homoseksualių asmenų partnerystės įteisinimo galimybes. T.y. tokiam valstybės reguliavimui, kuris leistų homoseksualiems asmenis susitvarkyti savo civilines teises ir atsakomybę. Nes neturėtų būti kliūčių paveldėjimo, globos ir kitais atvejais. Aš palaikyčiau jų teisę gauti civilinę apsaugą paveldėjimo, privatumo ir kitų klausimų sprendimui. Tačiau tai nėra santuoka. Dėl įvaikinimo, tai taip pat yra kelios priežastys, dėl kurių nepritarčiau. Pirmiausia, tai žinant mūsų visuomenės požiūrį į kitokios nei tradicinės lytinės orientacijos žmones, galima tik įsivaizduoti, kokias patyčias patirtų tokioje šeimoje įvaikinti vaikai. Kita priežastis yra ta, kad vaikas, nebūdamas suaugęs ir subrendęs, tokiu atveju, neturi ir negali pasirinkti, kur ir kaip turėtų augti, ir valstybė turėtų stengtis sudaryti sąlygas įvaikinamiems vaikams augti vyro ir moters šeimoje, nes abiejų lyčių vaidmuo vaiko formavimesi yra labai svarbus.
Ar pritariate įstatyminiam draudimui moterims ir vyrams dengti veidus viešosiose vietose?
– Neturiu griežtos nuomonės šiuo klausimu. Viena vertus, tai yra tų žmonių kultūrinė ar religinė tradicija, su kuria jie atkeliauja į Europos šalis, ir nori ją išsaugoti. Tačiau, kita vertus, atvykus į kitos kultūros ir tradicijų aplinką, privalu gerbti šalį, į kurią atvyksti, ir jos tradicijas. Neabejoju, kad kai kam, atvykus į žemyninę Europą, būtų patogiau ir geriau važinėti ne dešiniąja, o kairiąja kelio puse. Šiuo metu, kai Europa susiduria su didele terorizmo grėsme, manau, kad toks draudimas yra tiesiog visuomenės saugumo, o ne kultūros ar religijos klausimas. Manau, kad jei nebūtų buvę teroristinių išpuolių, nebūtų atsiradusi ir būtinybė drausti dengti veidus viešose vietose.
Kokie realūs ES šalių vyriausybių sprendimai padėtų sumažinti teroro aktų skaičių Europoje?
– Šiuo atveju, svarbūs yra keli dalykai. Pirmiausia – pabėgėlių krizės sprendimas ir Europos šalių pastangos, kad būtų išspręsti kariniai konfliktai, iš kurių dažniausiai atkeliauja pabėgėliai, o, prisidengiant pabėgėlio statusu, gali atvykti ir radikalizuoti veikėjai. Antra, tai ką minėjo ir mūsų šalies Prezidentė, t.y. geresnis šalių bendradarbiavimas, keičiantis informacija apie potencialiai pavojingus asmenis ir jų judėjimą. Kad ir kaip būtų gaila, bet dabar visuomenė susiduria su dilema, ar atsisakyti dalies privatumo vardan viešojo saugumo, ar, vis tik, siekti didesnio asmens privatumo, ir susitaikyti su didesne grėsme. Nekalbu apie visuotinį sekimą, bet tam tikrų duomenų rinkimas ir stebėjimas, manau, padėtų išaiškinti daugiau potencialių teroristų
______________________________________________
Naujienų portalo KaunoŽinios.lt priešrinkiminėje debatų rubrikoje gali dalyvauti visi oficialiai 2016m. Seimo rinkimams registruoti kandidatai. Dėl dalyvavimo galima kreiptis iki rugsėjo 30 d. e.paštu: info@kaunozinios.lt
